Rudens atostogos alyvmedžių saloje Zakinte
Septynios ryto ir giesmes pradeda traukti visi kaimo gaidžiai – saulėtekio nepramiegosi. Prieblandoje išsiropštusi iš lovos plačiai atlapoju studijos duris ir vidun dvelkteli vėsa. Nužvelgiu jūrą prilaikantį horizontą – saulė dar tūno pasislėpusi už jo, todėl turiu laiko užsikaisti kavos. Po dvidešimties minučių dangus, persmelktas pirmųjų spindulių, pradeda iš džiaugsmo mainytis ir iš už medžių staigiai šokteli Žemės numylėta žvaigždė. Nors įvykis niekuo neypatingas, kaskart ją išvydus apima pasigėrėjimas, tarsi ji būtų geros dienos pažadas. Žinoma, kaip ir daugelis, ne kasdien atsimenu, jog vien nubusti ryte jau yra gerai.
Protu nesuvokiu, ką reiškia Visatoje kyboti puspenkto milijardo metų ir nusistebiu, kaip lengva pamiršti, kad žmogaus gyvenimas yra tiesiog juokas amžinybėje ir nuolat plėšytis, plėšytis, plėšytis. Vardan ko? Į šitokius varginančius klausimus nuspręndžiu neatsakinėti ir susiruošiu eiti laukan, mat šiandien mano tikslas – ne plėšytis, o atsiplėšti. Atsiplėšti nuo visko, kas galėjo priversti jaustis tarsi žiurkėnui uždarame rate, kuris nesugeba sau duoti laiko sustojęs pagalvoti, kur ir kodėl tai veda, kol galiausiai jo trumpo gyvenimėlio dienos ima ir pasidaro suskaičiuotos.
Dar prieš pandemiją jau pirmą atostogų dieną ieškočiau, ką naujo pamatyti, kur nueiti, nuvykti, o vakare nuvargusi gurkšnočiau kokteilius ir šitaip kasdien, nes juk būtina kaupte kaupti naujus įspūdžius, o pailsėti galima grįžus namo. Tačiau šįkart pirmiausia ieškau ramybės.
Pusryčiams kaip tikra smaližė suvalgiusi graikišku jogurtu bei medumi užlietų vaisių patraukiu jūros link. Bebrisdama per švelniai krantą skalaujančias bangas Tsilivio miestelio paplūdimio bare „Mango“ randu minkštus gultus (tiesa, kitur jie nebuvo verti prisėdimo) su vaizdu į horizonte stūksančius Kefalonijos salos kalnus ir pasislepiu medinio skėčio šešėlyje. Likusios dienos planas – nuotykių ieškoti Haruki Murakami knygoje „Komandoro nužudymas“, kuriai paskutiniu metu neradau laiko, o štai šiandieną sąlygos idealios, mat jos puslapius man padeda versti pats vėjas. Nieko daugiau ir netrūksta.
Nežinia, ar „visko užtenka“ kredo atsirado dėl pandemijos iššauktos įprasto gyvenimo pertraukos, ar meditacijos. Atkrito daug nereikšmingų reiškinių, išnyko noras žūtbūt visur subūti ir kuo daugiau dalyvauti miesto gyvenime nemąstant, ar tai turi pridėtinės vertės, ar suteikia pilnatvės. Turbūt ilgai ir nežinojau, kas toji pilnatvė ar tikroji vertė... Galiu tik pasiteisinti, kad vidinės paieškos tęsiasi kol esi gyvas, bet, panašu, jose pasitaiko tam tikrų lūžių, kurie sukelia poreikį išsinerti iš senos odos, kad taptų lengviau judėti pirmyn.
Visą dieną taip ir lieku prisiklijavusi prie paplūdimio gulto. Vakarop šalia esančiame bare suvalgau keptų kalmarų užgerdama, matyt, vietiniu baltuoju vynu, kurio skonis primena visai jaunučius lietuviškus vaisinius vynus. Lyg ir šimtą kartų turėta patirtis, bet saulė, rudeniškas vėjas plaukuose ir švelniai banguojanti turkio spalvos jūra išties suteikia lengvumo jausmą.
Nors tai yra ranka pasiekiamas gyvenimo būdas, pradedu svarstyti, kodėl daugiasluoksnio didmiesčio gyvenimas anksčiau ar vėliau traukte pritraukia atgal lyg magnetas ir daugelio yra laikomas kone privilegija, o štai šiltųjų kraštų malonumai paprastai tėra trumpas pabėgimas nuo tikrovės arba, kaip dabar viena ausimi girdžiu, atokvėpis į pensiją išėjusiems britams, nuo baro pavėsio šūkaujantiems Anglijos provincijų akcentais. Paradoksalu, kad būtent labiausiai be Viduržemio jūros negalintis gyventi šalies kontingentas baisiausiai troško palikti Europos Sąjungą, tarsi ši būtų kalta dėl praeitin nugarmėjusių jų jaunystės dienų.
Grįžusi į jūros pusėn nuolat atsisukusį viešbutį, nusprendžiu, kad laikas padėti knygą į šalį ir apačioje esančiame bare užsisakiusi „Piña Colados“ pradedu kamantinėti šeimininką apie salos turus. Mat garsusis Navagio paplūdimys ir mėlynosios olos yra gana toli nuo Tsilivi miestelio, kuriame leidžiu dienas, todėl būtų lengviausia, jei organizaciniais reikalais pasirūpintų kas nors kitas.
Nustembu, kai iš už baro sulaukiu žinių bagažo nesugadintos šypsenos ir atsakymo, kad turėčiau pasivaikščioti po pagrindinėje gatvėje įsikūrusias agentūras. Juk paprastai viešbūčių savininkai turi ištisus sąrašus rekomendacijų! Nevermind. Nieko nelaukusi atsidarau gūglą ir gurkšnodama kokteilį (šį jau žinojo, kaip padaryti!) nusiperku daugiausiai gerų atsiliepimų turintį turą. Nors nekainuoja nei penkiasdešimt eurų, reikia nepamiršti dar penkiolikos laivo bilietui ir gal dar šiek tiek gido arbatpinigiams.
Kitą rytą pusryčiai lieka vos paliesti, kai paskambinus gidui dar prieš aštuntą turiu šauti per duris. Tik kurį laiką pastoviniavusi prie viešbučio suprantu, kad pats mikroautobusas nė nežada prisistatyti anksčiau laiko. Gudruoliai šitaip bando turistus iš lovų ištraukti anksti! Na ir gerai, nes jei būčiau spėjusi suvalgyti graikiško jogurto, po pusvalandžio būčiau užbaigusi kaip viena bendrakeleivė is Italijos, kurios skrandžiui sustreikavus dėl nuolatinio sūpavimo, tuoj pat teko apsisukti ir ją parvežti į viešbutį.
Išsprendę visus būtinus reikalus jau devintą ryto išlipame gido vadinamame „oho“ taške, nuo kurio atsiveria saulės nutviekstas vaizdas į Zantės miestą, o iš šio kaip tik sklinda sekmadienio mišių giesmės. Šis taškas iš tiesų vadinasi Bochali. Čia pat stūkso ir kaimo bažnyčia, kurioje, be smalsių turistų, jau meldžiasi ankstyvos vietinės močiutės.
Vos pariedėjus kelias minutes gidas ir vėl stoja. Šįkart nuo krūmo priskina baltų žiedų ir padalinęs visiems keliauninkams siūlo atspėti, kas tai yra. Kvepia intensyviai. Iškart priminė mėgstamą žaliąją arbatą... Jazminai! Pasirodo, jog šioje saloje rugsėjis – jų žydėjimo metas. Važiuojant toliau mus nuolat supa alyvmedžių laukai ir aplink gyvenamuosius namus išsidėstę sodai, atstojantys obelis Lietuvoje. Kažkodėl alyvmedis man asocijuojasi su ištverme, gausa ir sotumu, labai jais gėriuosi. Žinoma, ne vienam šios salos gyventojui alyvmedžiai ir yra sotumo šaltinis.
Kaip tik vakarop, kai jau esame apžiūrėję Navagio paplūdimį iš viršaus, į jį atplaukę laivu ir išsimaudę dolomitų nudažytoje įlankoje, subuvę aplinkinėse visų mėlynų atspalvių vandenis prilaikančiose olose ir papietavę vienoje širšių pamėgtoje tavernoje, stabtelime šeimos, kuri gamina alyvuogių aliejų, vyną ir kitas graikiškas gėrybes, parduotuvėlėje „Lekkas Farm“. Už prekystalio stovi visa šeimyna: žmona, vyras, sūnus ir gal dar pora geranoriškų tetų.
Sūnus iškart vaišina savo mėgstamu baltuoju vynu, o mama pradeda pasakoti apie įvairiausių skonių likerius ir čia pat įduoda taurelę. Gėrio pilnos rankos! Vos paskanavusi cinamoninio likerio, nusprenžiu, kad vienas butelaitis turi keliauti su manimi. Ragaudama baltojo vyno, kuris primena tropinių vaisių užuominas dalijantį šardonė, iškart pačiumpu skardinę alyvuogių aliejaus – net savo šalies maisto vergės italės nesusilaiko – ir pradedu tyrinėti bičių vaško produktus saulės išbučiuotai odai. Išgyvens toji oda, pamanau, ir geriau paprašau butelio raudonojo vyno, be kurio pirkinių krepšelis butų nepilnas. Taigi, geras vynas ir alyvuogių aliejus – ko daugiau reikia iki pilnos laimės? Turbūt šiandieną tiek ir užteks.
Galiausiai nusileidžiame į Zantės miestelį, ryte regėtą iš viršaus. Gidas pamini, kad iš čia plaukia laivai į vėžlių sala vadinamą Marathonisi salą, kurioje veisiasi, deja, nykstantys ir todėl valstybės saugomi milžiniški jūros vėžliai. Gal ir viliojantis pasiūlymas, bet aš su vienu jau pasiplaukiojau Šri Lankoje, o čia ir niekur plaukti nereikia, mat tarp vietinių žvejų laivelių ką tik apsireiškė vienas gražuolis. Kurį laiką stebime, kaip savo tinklus narpliojantys žvejai atklydusį milžinišką vienišių maitina kažin kokiu mitalu: mesteli kąsnelį ir šis išplaukia į viršų.
Po savaitės persikrausčiusi į naują viešbutį, šiek tiek atsiplėšiu nuo jūros ir atrandu pagrindinę Tsilivio gatvę, kurioje tarp turistinių parduotuvėlių yra įsikūręs ne vienas išgirtas restoranas. Vakare visai nieko nenutuokdama prisėdu seniausioje miestelio tavernoje „The Olive Tree“. Jų istoriją valgiaraštyje skaitau kaip knygą ir susidaro įspūdis, jog žmonės čia dirba iš širdies. Užsisakiusi špinatų ir fetos pyragaitį ir tradicinį, pagal restorano savininkų šeimos receptą gaminamą jautienos troškinį su cinamonu, apsidairau ir pastebiu, jog iš tiesų sėdžiu po vazone pasodintu alyvmedžiu. Jauku, gera.
Mintys nuklysta į studijų laikus, kai su seserimi pačios vasarą leidome dirbdamos viename graikų restorane, įsikūrusiame ant Symi salos kranto. Ilgos darbo valandos netrukdė džiaugtis salos gyvenimu. Pietų pertraukas leisdavau degindamasi šalia esančiame paplūdimyje, o draugiškas bendradarbis atnešdavo šviežių apelsinų sulčių. Ir pati nežinau, kokiais energijos rezervais naudodavomės, kai vėlai vakare uždarę restoraną dar visi prisijungdavome prie audringo naktinio gyvenimo šurmulio salos centre, o iš ryto jau su šypsenomis veiduose sutikdavome pusryčiautojus. Gyvenimas atrodė paprastas, bet iš tiesų mes apie jį beveik nieko nežinojome.
