Nusa Penida sala. Nuo savęs nepabėgsi?
Tiek kartų girdėjau apie bėgančius žmones ir ne nuo bet ko, o nuo savęs. Turbūt tiek pat kartų ir pati kartojau, kad nuo savęs – savo minčių lietaus ir emocinio bagažo – pabėgti nė velnio neįmanoma. Kaip tai ne? Po visų bandymų ieškoti žalesnės žolės drįsčiau sakyti, jog gal tereikia žinoti, kokiu keliu dėti į kojas. Akys atsiveria plačiai, kai netikėtai atsiduri vietoje, padedančioje suprasti, kad gyvenimas yra daugiau nei bagažas idėjų, nuostatų ir jausmų, gaunamų per patirtis besisukant savo įprastoje aplinkoje, kuri dažnai mums patiems nesuprantant itin subtiliai verčia daryti pasirinkimus, galinčius varžyti mūsų vidinę laisvę ar kurti realybėje neegzistuojančias problemas.
Tai štai, paprasta gyvenimo pertrauka rojaus kampeliu vadinamoje Indonezijos saloje Nusa Penidoje įtikino, kad skriejimas paplūdimio sūpuoklėmis ar gelbėjimasis iš po smėlėtos vandenyno bangos gali padėti sugriauti oro pilis, taip kruopščiai statytas iš savo klaidingų įsitikinimų apie asmenines vertybes ir planus. O jas sugriovus ir toji įprasta aplinka nusidažo naujomis spalvomis. Išryškėja nepastebėti, ilgą laiką panosėje buvę horizontai, nublanksta nereikšmingos kasdienybės detalės ir pamažu grįžta suvokimas, jog gyvenimas nėra vien juodas ar baltas.
2019 m. sausio 8 d.
Pirmuosius pusryčius valgau „Mertasari“ vasarnamio terasoje, į kurią juos pristato nepaprastai malonios vietinės darbuotojos. Negaliu atsidžiaugti atostogų būsto pasirinkimu, nes rasti švarų bei tvarkingą vasarnamį Nusa Penidoje atrodė sunki užduotis, o šis savo jaukumu, švara ir aptarnavimu pranoko mano lūkesčius. Ramybės oazė palmių miške, visai šalia vandenyno kranto. Tačiau net ir miškas neapsaugo nuo tropikų karščio: saulei atsisukus į terasą tenka ieškoti išsigelbėjimo. Nueinu iki paplūdimio, prisėdu „Penida Colada“ baro pavėsyje. Mėgaujuosiu morkų sultimis, čia pat, ant kėdės, numetusi drabužius nusileidžiu laipteliais paplaukioti jūroje, skaitau knygą... Nors jau darosi nuobodoka gilintis į oficialią Amerikos savigarbos kėlimo politiką – dar vienas paragrafas apie how the West became self-obsessed.
Po pietų sėdame ant motorolerių ir nudumiame į gretimą įlanką. Sakydama „dumiu“, turiu mintyje tvirtai suspaudusi vairą stengiuosi išlaviruoti siaurais, vingiuotais salos keliais ir akylai stebiu, kad koks vietinis vikruolis neiššoktų prieš akis. Užtenka vieno pasivažinėjimo, kad suprasčiau, jog šitokiu būdu salos nepažinsiu, todėl kitai dienai užsisakome automobilį. Tokiomis eismo sąlygomis niekas mums jo vairuoti neduoda – samdome ir vietinį vairuotoją, kuris puikiai išmano kelius ir atstumus tarp turistų pamėgtų laukinių paplūdimių ir kitų atrakcijų.
Atėjus vakarui tenka gerokai pavargti, kol aklinoje tamsoje randame nors kiek švaresnį, apetitą keliantį restoraną. Galiausiai prisėdame paveikslais nukabintame „Penida ABC“. Apžiūrinėju meno dirbinius lyg galerijoje ir stebiuosi, ar šio pasaulio kampelio lauko restorane tikrai gali kaboti originalus Joan Miró... Interjeras įspūdingas, bet padavėja nekalba angliškai ir ką beužsisakytume, iš virtuvės keliskart grįžta sakydama, kad neturi vieno ar kito patiekalo. Akivaizdu, jog šis milžiniškas restoranas nedirba visu pajėgumu. Pavalgę, kas papuolė, nusprendžiame pasukti namų link. Žingsniuodami tamsiu, tarp palmių vinguriuojančiu keliu, visai netoli išgirstame gyvą muziką. Visgi čia yra civilizacijos! „Full Moon“ baras dirba pilnu pajėgumu ir vilioja jamaikietiškas vakarones mėgstančius dykinėtojus. Šįvakar groja visai nebloga vietinių vyrukų grupė, barmenas atneša šviežią kokosą su romu ir iki pilnos laimės tą vakarą daugiau nieko nereikia.
2019 m. sausio 9 d.
Na ir dienelė. Devintą valandą ryto mūsų jau laukia viešbučio surastas vairuotojas, pasiruošęs visą dieną pildyti mūsų norus. Prieš kelionę pieštuku apėjau visą salos žemėlapį ir pasižymėjau visus dėmesio vertus gamtos stebuklus, kuriuos, anot kai kurių keliautojų, lengva apvažiuoti per vieną kitą dieną. Tačiau kol ilgokai riedame siaurais, kalnuotais, pilnais staigių posukių keliais, suprantu, kad veiklos sąrašą teks gerokai sutrumpinti.
Broken Beach. Paėjus kiek toliau už jo, galima išvysti plūduriuojančias mantas.
Pagaliau atvykę į Broken Beach, mūsų pirmąją dienos stotelę, atsikvepiame sužinoję, kad šis jaunutis vairuotojas dar ir gidu padirbės. Greitai nuveda iki lūžusio paplūdimio, parodo, kur plaukioja mantos, dargi palydi iki Angel's Billabong, kur nusileidus galima stebėti, kaip neįtikėtinai stiprios bangos skalauja uolas – kažkas hipnotizuojančio... Šitaip užsistebeilijus, dingsta bet kokie gyvenimo lūkesčiai, smalsumas ar poreikis ieškoti, atrasti, užplūsta ramybė ir egzistencinis tingulys.
Perkaitus po pasivaikščiojimų uolėtais paplūdimiais, mūsų vairuotojas prisėda kartu vietinėje kavinėje ir kantriai laukia, kol atisgausime pavėsyje gurkšnodami šviežią kokosą. Keistokos paplūdimo kavinės: atrodo, kad žmonės išsinešę, ką turėję, ir verslininkauja – laukia praeinančių ištroškusių turistų. Dargi bimbinėjantys vietiniai mėgsta imti po penkis tūkstančius rupijų, kur tik papuola: prie automobilių stovėjimo aikštelių, tų pačių paplūdimių ir apžvalgos aikštelių. Riedėdami namų link, sustojame prie aplūžusios apžvalgos aikštelės viduryje laukų ir iškart bėgte pribėga pora mergaičių, prašydamos susimokėti. Negi lipsi aukštyn be bilieto...
Bet ir įkaito dienelė... Vos atsivilkome iki Kelingking paplūdimio. O jau aukštis! Žiūrėdama žemyn nė negalvoju, leistis iki to atokaus rojaus kampelio. Bet vairuotojas tuoj pat pakiša šią mintį sakydamas, kad už keturiasdešimt minučių jau galėtume šokinėti tarp tų dieviškų bangų... Kodėl gi ne, juk kažkur kojas pamerkti vis tiek norisi. Na tai aš ir išsileidžiu su savo paplūdimio šlepetėmis – gal ir nekoks sprendimas, bet reikia skinti dieną nesilaužius dėl nepatogumų.
Lipdama žemyn susiduriu su įvairiais, išlepusiam turistui nepritaikytais laipteliais – mediniais, akmeninais, iš šakų, laikausi į ne itin storus turėklus, galiausiai surištas šakas. Kuo žemiau, tuo stačiau, o sutikus žmonių, tenka išmaniai prasilenkti. Žodžiu, po adrenalino dozės saulėkaitoje, galiausiai patenku į rojų. Vos pasiekusi kojomis smėlį, šoku į jūrą ir ilgai netrunku suprasti, kad taip lengvai neatsigaivinsiu, mat bangos čia taip skalauja krantą ir traukia atgal į jūrą, kad greitai pasijuntu kaip ta skruzdėlė, lakstanti grybautojui po kojomis.
Kai druska pradeda kutenti odą, nusprendžiame lipti į viršų. Pažvelgusi aukštyn, baiminuosi, kad išvis jo niekada nepasieksime. Bet mano nuostabai, atgal kapanojuosi žymiai greičiau ir lengviau, nes netenka žiūrėti žemyn ir stengtis nenuriedėti stačia galva į smėlį, be to basomis kabintis žymiai lengviau. Op, op or jau pusė kelio įveikta! Tačiau vos sustojusi pailsėti, suprantu, kad saulė padarė savo ir tuoj skrandis iššoks per gerklę arba nualpsiu čia pat ant uolų. Nebegaliu judėti, atrodo saulės spinduliai suvalgys mane visą...
Ir vėl apie saulės smūgį iš anksto nepagalvota. Turbūt reikėjo į nuotykį leistis vos rytui išaušus ir vandens turėti gerokai daugiau, ir kremo nuo saulės didesnį sluoksnį. Besikankindama ant uolos, atrodo, nebegaliu surasti jėgų, neįsivaizduoju, kaip įveiksiu likusį kelią, jei iki tol per savo aplaidumą prisidariau bėdos. Tačiau, su draugo pagalba, kažkaip save suimu į rankas, čiumpu turėklus ir vėl įgaunu pagreitį. Čia pat prisimenu, kad kartais tiesiog reikia atsistoti, surinkti save iš naujo ir sukaupus valią praeiti tą sunkią atkarpą. Viskas praeinama, viskas preis.
Vos ne vos atgavusi jėgas, visa smėlėta, druskuota ir susivėlusi, susivertusi butelį vandens ant galvos nusprendžiu, jog laikas judėti pirmyn. Pasukame Pura Paluang šventyklos link. „Ar nenori užsimauti šortų?“ – paklausia draugas, pamatęs, kad aš, vos išsiropštusi iš automobilio, pas šventyklos prižiūrėtojus žingsniuoju su bikiniu. „Gausiu sijoną“, – mosteliu į krūvą tradicinių aprėdų prie įėjimo ir tuoj pat išsirenku vieną su geltonais raštais.
Pura Paluang šventykla keliautojų žinoma dėl mielų automobiliukų kieme.
2019 m. sausio 10 d.
Ankstų rytą, supratusi, kad dingo elektra, o su ja ir oro kondicionieriai, išeinu pasidairyti, kaip žmonės gyvena. Užsuku į „Penida Colada“ šaltos kavos, bet ir čia nėra elektros, todėl lieku nieko nepešusi. Pasirodo visoje saloje jos nėra ir teks tiesiog būti, būti be wi-fi. Na bet kam gi reikia tos jungties su likusiu pasauliu, kai gali stebėti vandenyną, gurkšnoti sultis ir leisti savo mintims plaukti laisvai.
Pasukusi į kitą kaimo pusę, pamirštu, ko ieškojusi, mat atrandu nedidelį rojų ant jūros kranto: tuščią medinę kavinę su sūpynėmis. Po kurio laiko pasirodo padavėja, pasiūlo balietiškos kavos. Elektros vis dar nėra, bet saloje jokios sumaišties, tiesiog buvimas.
Supuosi visą rytą. Norisi sugerti vaizdą į save, visą vandenyną. Gyvenimas atrodo toks paprastas ramiai pavėsyje sėdinčiai padavėjai, pajūriu vaikštinėjančiam vyrukui, paskui kurį tipena šuo... Tik mes, vakariečiai, nenuilsdami ieškome žalesnes žolės, važiuojame, blaškomės po pasaulį. O gal tai pliusas? Ne vienas balietis minėjo, kad norėtų keliauti, kaip mes. Klausimas, kodėl: atrasti, pabėgti?
Mūsų paplūdimio nameliai buvo itin jaukūs ir švarūs, ramioje vietoje. O visai netoli – ir keletas neblogų barų.
Užhipnotizuota ramios bangų mūšos, kažkodėl prisimenu psichoterapeuto Viktoro Franklio gyvenimo prasmės paieškas, kurios vyko Antrojo pasaulinio karo metais atsidūrus koncentracijos stovykloje, ir jo knygą „Man's search for meaning“. Žinoma, nereikia prieiti iki ekstremalių gyvenimo sąlygų, kad galvoje pradėtų suktis klausimas, kodėl mes vaikštome šios žemės paviršiumi – jis nuolat šmėžuoja nori to ar ne. Tik keista, jog būtent šią akimirką neturiu pagrindo aktualizuoti Franklio minčių, nes, pasirodo, rojuje jokių reikšmingų egzistencinių problemų nekyla. Kaip bebūtų, turėčiau susiimti ir gerai apmąstyti, kokia toji gyvenimo prasmė, kad eilinį kartą lošiant su likimu galėčiau atsikirsti tūzais.
Po pietų sėdame ant motorolerio ir atsiduriame Crystal Bay. Nors sėdžiu motorolerio gale kaip pakeleivė, vis tiek kvapą gniaužia giliausi slėniai ir statūs, žemyn vedantys keliai. Atvykę išsinuomojame paplūdimio gultus ir nardymo įrangą, nes ši įlanka žinoma dėl koralų. Nors jie ir nyksta, vis dar sugebame aptikti nemažai spalvų vandenyno dugne. Tiesa, maisto iš vietinių kavinukių nerekomenduočiau, nes keptos vištienos skonis priminė padvėsusio gyvūno kvapą... Gal ilgai kepė saulėje? Ir išvis, įlanka gana nusėta turistų, todėl norintys ramesnio gamtos kampelio turėtų jo paieškoti kituose paplūdimiuose, kurių čia tikrai apstu.
Ankstų rytą su liūdesiu palieku savo vasarnamį, kad suspėčiau į greitąją valtį, plaukiančią į Sanuro miestą Balyje. Paskutinė diena šioje dievų saloje. Penidos bilietų pardavėja labai miela: prisiminusi, jog susitikom, kai prieš kelias dienas atplaukėme saulei leidžiantis, kažkodėl mane nufotografuoja ir padovanoja gėlytę, o atsisveikindama apsikabina ir išlydi. Moteris beveik nekalba angliškai, bet žodžių nereikia suprasti, kad ji spinduliuoja ramybę – kaip ir pati Penidos sala. O dar sako, keisdamas aplinką nuo savęs nepabėgsi... Dar ir kaip pabėgsi! Jei žmogus sugeria žalingą aplinką ir juda jos diktuojamu ritmu, daug problemų išsisprendžia tiesiog atsidūrus tinkamoje vietoje.