Marina Abramovič „Eiti kiaurai sienas“: apie drąsą būti savimi
Kai praėjusį pavasarį sulaukusi amžiaus, kuriame jau reikia būti susidėliojus gyvenimą į aiškiai pažymėtus stalčiukus, nuo savo mylimos pusseserės Robertos gavau dovanų bebaimės performanso krikštamotės Marinos Abramovič (1946) memuarus „Eiti kiaurai sienas“, nujaučiau, jog laukia intriguojanti kelionė laiko mašina. Tačiau tuo metu nė netoptelėjo į galvą, kokių pamokų apie neįtikėtiną drąsą būti savimi, valią eiti pirmyn ir gebėjimą atvirai dalintis patirtimis ši Antrojo pasaulinio karo partizanų dukra pateiks.
Užaugusi tuometinėje Jugoslavijoje su itin šalta, kupina pykčio ir pedantiška motina bei griežtu, nors gal kiek labiau mylinčiu tėvu, Marina Abramovič visą gyvenimą stengėsi ištrinti baimės ribas, pabėgti nuo auksiniame narvelyje įgytų kompleksų. Pradėjusi nuo tapybos ji tikrą laisvę pajautė tik pradėjusi naudoti savo kūną kaip meno įrankį. Per pirmąjį performansą („Rhythm 10“, 1973) Marina prikaustė publikos žvilgsnius ant stalo ištiesusi plaštaką ir visu greičiu tarp pirštų smaigydama peilius – kaip rusiškame žaidime. Buvo kraujo ir adrenalino, po kurio dozės jauna menininkė suprato – tai bus jos būdas išreikšti požiūrį į save ir pasaulį (o gal tiesiog išreikšti tuos viduje kunkuliuojančius jausmus, kuriuos dažnai sunku net įvardyti?).
Nors knygoje rašoma, ką Marinai reiškia eiti kiaurai sienas kaip bebaimių komunistų palikuonei, užvertus paskutinį puslapį man norisi apibrėžti pavadinimą tiesiog taip: išdrįsti gyventi autentišką gyvenimą, netrukdomą šeimos nuomonės, visuomenės stereotipų, net ir valstybių sienų. Ėjimas Kinijos siena, gyvenimas su Australijos aborigenais ir kiti kultūriniai eksperimentai iliustruoja šios karštakraujės serbės užsispyrimą pažinti pasaulį už komforto zonos ribų.
Tačiau nemanykite, kad ši skausmo ribas peržengusi moteris šaltai eina per gyvenimą. Būta ir perdegimų nuo įtemptos dienotvarkės. Marina prisipažįsta, jog kai reikia priimti svarbius sprendimus, ji tiesiog meta monetą ir leidžia spręsti visatai, vietoje to kad eikvotų savo energiją. Be to, ji tiki mums nesuvokiamomis aukštesnėmis galiomis, egzotišku dvasingumu ir ne kartą įrodė, jog sprendimai, priimti vadovaujantis intuicija, o ne logiškais išskaičiavimais gali dovanoti reikšmingų patirčių. Pavyzdžiui, namą Amsterdame su buvusiu narkotikų pardavėju, kurį ji išgelbėjo nuo pražūties.
„Jei eksperimentuoji, esi pasmerktas nesėkmei. Pagal apibrėžimą eksperimentavimas reiškia žengimą į teritoriją, kur niekada nesi buvęs, kur nesėkmė labai įmanoma. Iš kur žinoti, kada pasiseks? Labai svarbu turėti drąsos susidurti su nežinomybe. Man patinka gyventi tarpinėse erdvėse, ten, kur tenka atsisakyti savo namų komforto ir įpročių ir visiškai atsiduoti atsitiktinumui.“
Nors itin žaviuosi šios moters intuicija, netikiu egzotišku ar religiniu dvasingumu ir antgamtinėmis jėgomis. Netgi į Marinos pasakojimus apie energetinį lauką ir bendravimą su šamanais žiūriu atsargiai, nors ir smalsiai. Pavyzdžiui, nežinau, ką manyti, kai ši moteris teigia, jog savo neįtikėtinai ilgais, ištvermės reikalaujančiais performansais ji keičia žmogaus energetinį lauką ir klausia: „Koks jausmas būtų sėdėti ir žiūrėti vienam į kitą tiek, kiek žmogiškai įmanoma, o paskui – dar ilgiau? Ar pereitume į naują sąmoningumo lygį? Ar skaitytume vienas kito mintis?“ Gal ir įmanoma – atsakymai pateikti knygos puslapiuose.
Žmogaus jausmai – kiek žemiškesnė tema, bet ne mažiau paslaptinga nei minčių skaitymas. Kaip juos panaudoti sąmoningumo lygyje? Marina ir į šį klausimą pateikia atsakymą, kuris, sakyčiau, labai tinka grįsti viso gyvenimo filosofiją tiems, kurie atsisako iki paskutinio atodūsio plaukti gyvenimo paviršiumi: „Tikiu, kad emocinis žinojimas tvyro visur aplink mus. Telieka klausimas, kaip jį įgyti. Daugelis žmonių yra patyrę akimirkų kai kažkas jų smegenyse sako: „Dieve mano, dabar suprantu.“ Tų akimirkų pasitaiko labai retai, tačiau žinojimas visada čia – ateik ir pasiimk. Tereikia nuslopinti visą aplinkinį triukšmą. O tam turi išsekinti savo paties mąstymo sistemą, išsemti visą savo energiją. Tai be galo svarbu. Privalai jaustis tikrai išsekęs, iki tokio lygio, kad nebelieka nieko: kai esi toks pavargęs, jog daugiau tiesiog nebegali. Kai smegenys tiek pervargsta nuo darbo, kad nebepajėgia mąstyti, – ateina toji akimirka, kai skaidrus žinojimas tampa prieinamas. Laimėti tą žinojimą man buvo labai sunku, bet aš jį laimėjau. O vienintelis būdas jį laimėti – niekada, jokiomis aplinkybėmis, nepasiduoti.“
Vieniems šie memuarai gali pasirodyti pretenzingi (kaip ir pats šiuolaikinis menas) mazochistinės žvaigždės užrašai, tačiau man tai – išpažintis moters, nebijojusios klysti ir išdrįsusios gyventi pagal savo taisykles. Gyvendama savaip ji sugebėjo suvienyti meno gerbėjus ir netgi patikėjo, jog susivieniję žmonės gali keistį sąmonę ir tuo pačiu pasaulį į gerąją pusę. Tačiau pirmiausia jos istorija įkvepia pradėti nuo savęs ir savo sąmonės išvalymo. Kaip? Ogi kaip vidinis balsas diktuoja.