Lisabona – išprotėjusiems ir svajotojams
Skaitmeninių klajoklių garbinama Portugalijos sostinė Lisabona anksčiau niekada nebuvo sušmėžavusi mano galvoje, bet šiandien vos pradėjusi kopinėti kažkada bohemiško, o dabar tiesiog hipsteriško Bairro Alto kaimynystės gatvelėmis iškart suprantu, kokiu medumi čia visgi yra patepta. Nusistebiu, kodėl gyvenimą leidau neapsilankiusi viename spalvingiausių, jaukiausių ir, žinoma, kalnuočiausių Europos senamiesčių, mat ryšį su šiuo miestu pajuntu iškart. Man Lisabona – gebėjimo atsitiesti simbolis. Prieš gerus pora šimtų metų siaubingas žemės drebėjimas mažiau palietė tik kalvotąjį Bairro Alto, o visa kita turėjo prisikelti iš pelenų.
Apie vingius, pakilimus ir nuopolius šiame gyvybingame mieste galima daugžodžiauti, bet turbūt protingiausia pasakyti, kas nutinka Lisabonoje, tas ir lieka Lisabonoje, išskyrus meną, saulėlydžius, dienos išvykas ir vėlyvus pusryčius. Pastarieji labiausiai patiko kavinėse „Augusto Lisboa“ ir „Neighbourhood“, kur benediktai ateina su aštriu padažu ir plėšyta kiauliena.
Kai nustoju nekliauti namų, kartais ima ir pašaukia teptukai. Gyvendama ant lagamino nusprendžiau drobę pakeisti lengviau transportuojamu paviršiumi – bambukiniu popieriumi, ant kurio akriliniai potėpiai liejasi visai sklandžiai. Tiesa, žemiau sėdinti šviesiaplaukė visgi yra įsitaisiusi ant drobės. Kūrinį įkvėpė „Instagram“ platybės.
Jose viena feministė dalijasi mintimis apie pozityvų požiūrį į savo kūno linkius. Iš tiesų, per amžių amžius estetinis kūno suvokimas keitėsi lyg praplaukiantys debesys, bet save kritikuoti įpratę žmonės kažkodėl įsivaizduoja, jog šiandien vyraujantys standartai yra vienintelis kelias į tobulybę, kuri, beje, yra labai subjektyvus reikalas. Paveikslo skaitmeninė versija jau yra prieinama ir NFT meno platformoje „OpenSea“.
Kadangi žmonės nenustoja klausinėti, ar jau valgiau portugališkų pyragaičių „Pastel de Nata“, išsikeliu dienos tikslą pagaliau elimiuoti apsileidimą ir lipu aukštyn iki prieš pora metų geriausia paskelbtos šių skanėstų kepyklos „San Antonio“. Jų mėgėjai turės man atleisti už kritiką, bet kam valgyti pusžalį kiaušinį? Na gerai, delikačiai iškeptą su kremu kapotoje tešloje, bet vis tiek jo skonis užstrigo mano gerklėje. Mieliau renkuosi šių pyragaičių variacijas su riešutais arba kepyklose, kurios iškepa iki galo. Skonio reikalas. 🤷♀️
Labai trokštant išgerti taurę raudono vyno už pusantro euro (kam tas vanduo Lisabonoje?!) užkandant vietiniu sūriu ir vytinta mėsyte galima užsukti į studentų ir legalių žolės rūkalių pamėgtą barą „Loucos e Sohadores“, kuris išvertus iš portugalų kalbos reiškia „Išprotėję ir svajotojai“... Po antros taurės suprantu, kaip gera jaustis tarp savų.
Kol vasara galutinai nepasitraukė iš Portugalijos, šeštadienį idealu paskirti apsilankymui lengvai iš centrinės Lisabonos stoties Cais do Sodré pasiekiamame paplūdimio kurorte Kaškaiše, kur nemažai vietinių dar nuo seniausių laikų turi ištaigingus vasarnamius. Senamiestis neprilygsta sostinei, bet pasivaikščiojus galima atrasti tokių perliukų kaip Boca do Inferno (liet. „Pragaro burna“), kur į uolas ir olas nuožmiai trankosi vandenyno bangos.
Panašu, kad jaunimas labiau renkasi Kosta da Kaparika miestelį, pilną pajūrio barų, klubų ir, žinoma, banglenčių sporto mokyklų. Kadangi pati jau bandžiau ant banglentės atsistoti Azijoje, smalsumas manęs nekankina, todėl mieliau renkuosi ant gana grėsmingų bangų čiuožiančius entuziastus stebėti iš paplūdimio baro su žaliojo vyno taure rankoje. Tiesa, šis vietinis vynas – man tikras atradimas, vos vos primenantis prosecco, bet per daug nekutenantis gomurio. Beje, tikrai nėra žalias.
Gal dėl vyno, o gal dėl vandenyno galybės saulei leidžiantis virš bangas besistengiančių nugalėti baglentininkų vėl pradeda lįsti mintys apie amžinybę, laiko perspektyvą. Juk metai iš metų, metai iš metų žmonės gimsta ir miršta, miršta, miršta, mirštaaaa, o vanduo kaip mušė, taip muša į vieną ir tą patį krantą. Žmogaus būtis jo galybėje atrodo tokia niekinė. Tarsi būtume skruzdėlynas, kurio gyventojai rimtai tiki, kad jų pasaulio tvarka nekvestionuojama, o darbais užimtas gyvenimas sąlyginai ilgas, nors iš tikrųjų tai tik juokas Visatoje.
Kad ir kiek norėtųsi susimąsčius žiūrėti į vandenyną, pašaukia ir kita vietinė neišvengiamybė – visur esančios tradicinės keramikos plytelės, vadinamosios „azulejo“ (iš arabų kalbos išvertus reiškia „nupoliruotas akmuo“). Grįžusi į Lisaboną, popietę praleidžiu plytelių muziejuje „Museu Nacional do Azulejo“.
Nors šios grožybės jau seniai tapo neatsiejama Portugalijos kultūros dalimi, verta pastebėti, kad ne tik jų pavadinimas yra arabiškas, mat pati idėja dar tryliktame amžiuje atkeliavo kartu su iš Maroko į Iberijos pusiasalį įsiveržusia maurų tauta. Vėliau patys portugalai pradėjo šia plyteles dekoruoti savaip, dažnai jų paviršiuje įamžindami katalikiškas istorijas.
Orui pradėjus rudeniškai kvailioti atėjo metas įkelti koją ir į meno muziejus, kurių čia lyg prisėta. Viena įspūdingiausių privačių kolekcijų yra saugoma Calouste'o Gulbenkiano muziejuje, apsuptame labirintą primenančio parko. 1956 m. įkurtas armėnų filantropo Calouste'o Gulbenkiano valia, muziejus gali pasigirti plačia Europos ir Azijos šalių meno – paveikslų, keramikos, skulptūrų, net ir persiškų kilimų – kolekcija.
Chiado kaimynystėje įsikūręs Nacionalinis šiuolaikinio meno muziejus taip pat nepraleistinas. Valandą pasivaikščiojusi sužinau, kuo kvėpavo praėjusio amžiaus portugalų menininkai ir kokie vėjai pučia šiandieniniame mene. Tiesą pasakius, milžiniško stilistinio skirtumo tarp jų ir likusios Europos neįžvelgiu, nors tai vis tiek leidžia pajusti šalies meno pulsą. Viena aišku – produktyvūs praėjusio amžiaus portugalų vyrai nepaliko daug laisvos vietos moterims tapytojoms. Tačiau mūzų ant šių sienų yra per akis!
Daug labiau nei pastarasis muziejus mane sužavėjo kiek atokiau, Belemo rajone, įsikūręs milžiniškas moderniojo ir šiuolaikinio meno „Berardo“ kolekcijos muziejus, kurio sienos saugo žymiausių ir nelabai girdėtų tarptautinių menininkų darbus. Kolekcijos suskirstytos pagal meno judėjimus, kurie, nors ir nėra didelė naujiena, vis tiek turi nuoseklius aprašymus, išties parūpinančius kontekstą mažiau menu besidomintiems lankytojams.
Pasižiūrėjusi į ilgą lankytinų vietų sąrašą, suprantu, kad tokiems meno mylėtojams kaip aš vienos popietės Beleme neužteks. Iš anksto užsisakusi nemokamą turą muziejuje „Museu Berardo Arte Deco“, ankstyvą popietę leidžiu klausydamasi istorijų apie art nouveau ir art deco kolekciją, moterų įtaką naujoms meno kryptims.
Žengdama pora žingsnių atgal užvirstu ant komodos, ant kurios grakščiai stovi kažkada Barbros Streisand turėta vaza. Sekundei turo dalyviai sustingsta, bet stebuklo dėka visi brangūs daiktai ima ir lieka savo vietoje. Gerai, kad šį nemalonų įvykį netrukus pakeičia kiek linksmesnis – vyno degustacijos sesija, kurią veda tas pats gidas.
Tiesa, Belemas yra ne tik kimšte prikimštas įvairių muziejų, gali pasigirti įspūdingu Šv. Jeronimo vienuolynu, bet ir garsėja anksčiau minėtais kreminiais pyragaičiais „Pastel de Nata“, dėl kurių, pasirodo, verta važiuoti net į miesto pakraštį. Viena iš rekomenduotinų kepyklėlių – „Pastéis de Belém“.
Kai nuostabiai didinga Portugalijos gamta nešaukia, gyvos muzikos barai Lisabonoje prisivilioja įvairiakultūriškumu. Štai mažiau skaitmeninių klajoklių nusėtame Gracos rajone įsikūrusiame jaukiame bare „Camones Cine Bar“ tereikia į kepurę įmesti keletą eurų ir galiu stebėti lyriškas portugališkas dainas atliekančių afrikiečių pasirodymą.
Viena iš turistinių atrakcijų – kelionė tramvajumi Nr. 28, nuo Praça Martim Moniz aikštės važiuojančiu per beveik visą senamiestį. Nepaisant populiarumo, ši pramoga tekainuoja pusantro euro, kaip ir visos kitos kelionės viešuoju miesto transportu. Turbūt vietiniai neturi kantrybės juo naudotis, nes eilė iki tramvajaus driekiasi keletą metrų. Ar verta laukti? Gal ir verta, jei prieš tai Alfamos ir Bairro Alto gatvelių neišmaišėte pėščiomis.
Gyvenimas Lisabonoje išties galėtų tęstis amžinai ne tik dėl lankytinų vietų, bet ir žiemos mėnesiais besitęsiančio pavasario, leidžiančio klestėti lauko kavinių kultūrai ir skatinančio atidėjus darbus su taure rožinio vyno sėdėti prie upės. Tačiau net ir geriausioms patirtims ateina pabaiga.
Baisiai pasiilgsiu kopinėjimo kalnuotomis, slidžiomis plytelėmis nuklotomis senamiesčio gatvėmis, ant kurių ir suklupau pora kartų. Lyg išprotėjusi svajotoja suklupau ir dar kai kur, bet kas nutinka Lisabonoje, lai lieka Lisabonoje. Išskyrus, žinoma, pasakiškai tobulus saulėlydžius, kurie džiugina nepaisydami jokių žmogiškų paklydimų.
