Ką žinau šiandien, ko nežinojau prieš metus
Juodas smėlis slysta iš po kojų, kai į krantą atsimušusi vandenyno banga pradeda trauktis ten, kur jai ir vieta. Už nugaros palikusi horizontą lėtai žingsniuoju sekmadieninio turgaus link. Negaliu atsigėrėti tarsi deimantai saulėje žėrinčiomis smėlio dalelėmis, net stabteliu akimirkai, nes tai – turbūt vienintelis juodojo smėlio paplūdimių privalumas.
Namo partempiu vieną kitą krepšį šviežių daržovių, aštrių balietiškų padažų ir sibirietiško naminio likerio su medumi, vėliau su pažįstama prisėdu pasimėgauti šokoladiniu dželato su espresso ir galiausiai vėl žygiuojame atgal į turgų, mat jos likerio butelis patiško ant asfalto (niekam nešovė į galvą, net visažiniam barmenui-pardavėjui, kad nuo šalto stiklo popierinis maišelis tiesiog ištirps).
Tik grįžusi namo susiprantu, kad ir man kai kas išslydo iš rankų – nebeturiu savo pagyvenusio išmaniojo telefono, kurio pirmoji kelionė kažkada ir buvo į Balį. Matęs nemažai, taip sakant. Kiek paieškojusi restoranuose, susiprantu, jog greičiausiai jis nuplaukė į vandenyno gelmes, kai šokdama per aukštas bangas aukštyn kilstelėjau suknelę, nė neprisiminusi, kad kišenėje guli mobilusis.
Lyg ir laikas būtų susigraudinti dėl prarastų fotoatsiminimų, užrašų, kontaktų... Na bet dar nė vienas mirtingasis nenusinešė savo prietaisų į kapus, kad ir kaip prie jų būtų prisirišęs. Be to, gyvenimas išmokė, kad pamesti ar prarasti yra paprasčiausiai neišvengiama ir šitai kartojasi nuolat, todėl pasitaikius nesėkmei taupant nervus geriau nė nesižvalgyti atgal, ypač, kai ir šiandiena, ir rytojus siūlo daug įdomesnių ir reikšmingesnių patirčių.
Štai po kelių dienų pati lendu į vandenį pabandyti nugalėti nors pradinukų bangas. Rūpestingo banglenčių sporto mokytojo prižiūrima netrukus atsistoju ant banglentės ir pamažu pradedu suprasti, kodėl šitiek aistringų mėgėjų ko ne kasdien uoliai laukia puikiausių, idealiausių bangų. Vis norisi pakartoti keletą akimirkų trunkantį polėkį!
Turiu pripažinti, kad kai prieš keletą metų Nusa Penida saloje mane su smėliu suplakė turkio spalvos bangos, baisiai nesiveržiu maudytis neramiame vandenyje – įsivaisė baimė. Tačiau šiandien pati savimi nusistebiu, kai banglente nuslydusi arčiau kranto, nespėjusi nė apsidairyti ir įkvėpti oro su pasitikėjimu atlaikau bangą po bangos ir iriuosi atgal į vandenyną ieškoti kažkur tolumoje plūduriuojančio mokytojo. Galiausiai ant kranto gurkšnojant šviežią kokosą, apima palaima, supratus, kad daug nefilosofuodama praktiškai įveikiau vieną iš savo baimių.
Argi aš anksčiau nežinojau, kaip nepasiduoti išgąsčiui? Gal tiesiog nesupratau, kad baimei tūnoti leidau iš neidentifikuoto tingėjimo sutelkti mintis ir tiesiog žengti būtinus žingsnius. Kita vertus, šiandieną aiškiau suvokiu, kad nors karts nuo karto įveikti save tiesiog būtina, nematau didelės prasmės dienas leisti nuolat ieškant progų pažvelgti baimėms ir baimelėms, kurios galbūt net nėra aktualios mano kelyje, į akis. Ne veltui protingi žmonės pataria rinktis mūšius.
Būtent dėl šios priežasties po trumpo beždžionių pasirodymo ant ugnikalnio viršūnės, kur jos baisiai atkakliai kėsinosi atimti pusryčius, į Ubude įsikūrusį šventųjų beždžionių mišką kojos nusprendžiau nekelti. Lai jos iššiepusios dantukus viešpatauja savo pasaulėlyje, o aš geriau nebudrausiu dėl galimos žalos ir užsiimsiu tuo, kas teikia džiaugsmo bei turi didesnės reikšmės žygiuojant savo svajonių link. 🤞