Ieškoti

Iš tropikų – į Londono džiungles: kokio velnio?

Grįžusi į universiteto suolą ir pasinėrusi į akademinių užduočių vandenyną jaučiuosi lyg ankstyvą rytą „surfinčiau” prie banglenčių sporto naujokų pamėgto Balio Batu Bolong paplūdimio krantų, kur bangos staigiai ritasi viena po kitos ir išnėrusi nespėju nė įkvėpti, nes besisaugant tenka nerti po kita putojančia banga. Nors banglentės man neįtiko – labai jau neturiu noro vandenyje kovoti dėl išgyvenimo, – o mokslai išties vilioja nerti tik gilyn ir tvirtai žinau, jog esu ten, kur ir noriu būti, visgi širdis trokšta atsidurti keliose vietose vienu metu.


Labiausiai – Lisabonoje, kur iš „Airbnb” terasos stebėdau saulėtekius virš Težo upės, gerdavau žalią ir raudoną vyną kaip vandenį, tapiau, vaikštinėjau po meno muziejus ir įsivėliau į kiekvienam galvą kada nors pametusiam žmogui gerai žinomas dramas. Kaip bebūtų, niekada nepamiršiu šio miesto skaisčiai mėlyno dangaus, plytelėmis išdailintų sienų, kalnuotų siaurų gatvelių ir mažuose daugiabučių languose įsitaisiusių žilaplaukių bobučių, kurios tikrai atrodo kaip miesto stebėjimo kameros. Labai nesiplėsiu, mat Lisabonos kvailystes ir gėrį aprašiau čia.


Bali, Indonesia, travel, Asia, jungle, travel destinations, travel blog, kelionu tinklarastis, keliones, atostogos
Ubudas, Balis, Indonezija

Labiau už labiausiai mano širdis trokšta būti Balyje, kurio kvapai, banaliai, bet teisingai tariant, virpina širdį, tarsi ši sala jau seniai būtų mano namai. Čia daugelis sutiktų vietinių žmonių arba neįtikėtinai nuolankiai ir iš pažiūros nuoširdžiai bendrauja, arba įkyriai vejasi norėdami įsiūlyti kokį vidiniam ar išoriniam grožiui būtiną pirkinį. Balis pasirodė esąs toks daugiasluoksnis – nuo visiškų atogrąžų džiunglių, kuriose vietiniai gyvena pagal savas taisykles, iki, kaip vienas restorano savininkas pareiškė, madų šou ir pripūstų lūpų. Ubudas, visgi mane labiausiai pakerėjo, mat ten – vietinės kultūros židinys su muziejais, spektakliais, jogos kluonu, pelnytai garsiais vegetariškos virtuvės restoranais ir ilgai gyvuojančia atvykėlių bendruomene, kuri žino, kaip tinkamai gyventi šioje dievų saloje.


Uluwatu, Balis, Indonezija, bali, indonesia, travel, keliones
Uluwatu, Balis, Indonezija

O ar pasiilgsiu Siargao salos, į kurią taip pasiutusiai troškau grįžti per visą pandemiją? Kas nepasiilgtų paprasto kaimo gyvenimo, kur pagrindiniai užsiėmimai yra lėti pasivaikščiojimai paplūdimiu, vietinių organizuojamos nesibaigiančios fiestos su keptais paršeliais, kavos pertraukėlės ir kokteilių valandos? Tiesa, daugeliui ši sala – banglenčių sporto rojus, bet aš niekaip neprisiverčiau bristi tolyn į jūrą. Labiau didžiuojuosi savo pasiekimu pagaliau sėsti ant motorolerio ir lėtai riedėti tuščiu kaimo keliu nesijaudindama, kad teks strigti eismo kamštyje. Gyvenimas čia – visai nerūpestingas, nereikalaujantis didelių intelektinių pastangų, tereikia noro norėti mažai, t.y. gyventi paprastai.


Siargao, ocean, sunset, philippines, filipinai
Šiaurinė Siargao dalis, Filipinai

Na, bet ir laikas rojuje turi savo pabaigą. Po metų klajonių rugsėjį grįžusi į Londoną su vidiniu trenksmu perėjau nuo saulėtų, išsvajotų dienų tropikų rojuje iki didmiesčio realybės su gyvenimo kredo „Jei eini per pragarą – nesustok”, mat nauja pradžia buvo, švelniai tariant, nelengva, netgi su ašarų pakalne. Tačiau turiu pripažinti, jog nepaisant kelių duobių šiais metais buvau ir esu ten, kur seniai troškau... Na ir kas, kad noromis nenoromis kaskart vis teko kažką aukoti. Ne visai patogu, bet gyvenimas, toks, kokį žmogus sąmoningai suvokia, tėra vienas, trapus ir baigtinis, todėl mažiausiai norisi jaustis užburtame rate, kur nėra vietos aikčiojimams iš netikėtumo ir naujoms, kad ir neplanuotoms, patirtims.


Kalbant apie gyvenimo baigtinumą, neseniai vienoje paskaitoje apie tiesos siekimą ir argumentavimą dėstytojas pareiškė, jog daugelis mūsų visai nenori žinoti visos tiesos, t.y. kada mirsime. Gal iš tiesų daugybė žmonių mieliau renkasi gyventi iliuzijoje, kurioje nesusimąstydami iššvaisto marias laiko ir energijos. O aš manau, kad gal ir gerai būtų žinoti tą lemtingąjį terminą, mat jo kontekste iš karto pasidaro aišku, ko verti tam tikri pasirinkimai, kam savo gyvenime jau būtų laikas padaryti daugiau vietos, o kas nebėra vertas dėmesio.


Siargao, Filipinai, philippines, travel beach, keliones, kelioniu tinklarastis
Vietinis kaimo paplūdimys, Siargao, Filipinai

Turiu pripažinti, kad aš pati jau senokai į gyvenimą žiūriu per laikinumo prizmę. Kas benutikų, vis tiek praeis, o mūsų Visatos amžiaus (kone 14 milijardų metų 😵‍💫) kontekste išvis gėda susireikšminti. Norisi manyti, jog geriausia išeitis yra tiesiog pasiduoti tai atsiridenančiai pokyčių bangai ir pačiai virsti vandeniu – lietis, plaukti laisvai, nebijant netikėtų posūkių ir formų. Vis tiek dažniausiai nuneša ten, kur vaizduotė nesugalvojo nuklysti.


50 peržiūrų0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską