Iš naujo atrastas Amžinasis miestas
Lyg koks iš miegų prižadintas vaikas vos nusileidusi Romos Fjumičino oro uoste nuo šurmulio ir noro pasipelnyti iš turistų patiriu irzlumo priepuolį. Čiumpu lagaminą ir nužingsniuoju į traukinį, mat prie išėjimo atvykėlius gaudantys juodais kostiumais pasidabinę taksi vairuotojai man atrodo per ištaigingi. Be to, traukinių stotis yra kitoje gatvės pusėje nuo oro uosto – kojos nenukris.
Atvykusi į metro stotį prie bilietų mašinų iš tolo stebiu dvi romų tautybės paaugles, be priežasties besigrūdančias tarp bilietus perkančių žmonių, visai neketinančias niekur keliauti, bet besistengiančias padėti žioplinėjantiems miesto svečiams. Ačiū, bet man pagalbos tikrai nereikia – atidžiai apsidairau, kad šios žvitrios ilgasijonės ilgakasės mergiotės nieko neišviliotų.
Viešbutis, kurį užsisakiau pernelyg nesigilindama į detales, yra įsikūręs visai netoli Vatikano miesto. Bus proga pasilabinti su popiežiumi ir apžiūrėti patriarchų sukauptą neregėtą kiekį meno dirbinių… Jei tik mane kas nors įleis į šį nelemtą viešbutį, mat šeimininkas nežada pakelti ragelio. Pamaniusi, kad ilgokai stovėsiu gatvėje, galutinai pabundu iš Graikijos salos gyvenimo sukeltos ramybės būsenos ir užsimanau vėl pasitraukti į kaimą, kur visi vieni kitus pažįsta ir elgiasi paslaugiai.
Galiausiai, po keliolikos minučių, pasirodo odine striuke apsitempęs nuotaikingas šeimininkas, bet mano entuziazmas jau išgaravęs ir mes rankomis nesukertame. Jau buvau pamiršusi, ką reiškia didmiesčio beveidiškumas, kai dažniausiai pagrindinis tikslas yra ne padėti individui, o pasipelnyti iš turizmo mašinos.
Tiek to, persijungiu į didmiesčio gyventojo režimą ir palikusi daiktus išpėdinu į Nacionalinę modernaus ir šiuolaikinio meno galeriją pasisemti įkvėpimo iš praėjusio amžiaus bei šiuolaikinių meistrų. Mane nustebina vienas kitam kaklus bandančių perkąsti šunų skulptūros ir karo lauko tapyba. Ką jau kalbėti apie belgų menininkės Berlinde De Bruyckere'ės už kojų pakabintų tikrų tikriausių iš skerdyklų paimtų arklių kūnus, pribloškusius žiaurios mirties tvyrojimu ore – net šiurpulys pereina kūnu. Štai ir vožtelėjo galvon neišvengiamo laikinumo motyvas šiame amžinajame mieste.
Kitą rytą žadintuvas išverčia iš lovos, kad tik išvengčiau minios ir patekčiau į šv. Petro baziliką Vatikane. Bet pirmiausia – pusryčiai. Aštuntą valandą vietinėje lauko kavinėje jau gurkšnoju kapučiną užkąsdama sluoksniuotos tešlos pyragaičiu su šokolado gabaliukais ir plikytu kremu. Ką tik nubudusi Roma žavi: visi klega, bendrauja, net šunys susitikę linksmai pasisveikina, kol šeimininkai stabteli persimesti keliais žodžiais. Vieni greitu žingsniu jau skuba į metro, kiti gi likusią minutę išnaudoja stovomis kavinėje išsiurbčioti puodelį espreso kavos. Kitaip nei Londone, čia žmonės nežygiuoja nukabinę nosies, bet vieni kitus pastebi ir nebijo to parodyti.
Po valandos aš nesusidūrusi su jokiomis eilėmis vaikštinėju po šv. Petro baziliką. Nors interjeras yra dieviškai gražus ir ištaigingo meno didybė lankytoją gali lengvai užliūliuoti, akivaizdu, kad tai nėra visų šventųjų institucija. Neseniai BBC rašė, kad vien Prancūzijoje per paskutinį septyniasdešimtmetį katalikų dvasininkai seksualiai išnaudojo per du šimtus tūkstančių vaikų. Nereikia nė sakyti, į kokių problemų sprendimą popiežius turėtų nukreipti savo moralinius ir finansinius įrankius. Ir dar, kodėl jo vieta iki šio nebuvo užimta moters? Bažnyčios sustabarėjimas ir nesugebėjimas kvestionuoti savo pačių nuostatų nenustoja nemaloniai stebinti.
Kalbant apie moteris, vizitas pas popiežių neapsiėjo be apsireiškimo iš aukščiau. Man belipant į bazilikos kupolą ir besidairant į nuo sienų žvelgiančius kūdikiškus angelus, pasirodė lyčių lygybės pavyzdys Angel-a Merkel. Gal tai koks ženklas?
Po pietų tris valandas vaikštinėju užrietusi galvą Vatikano muziejuose. Tiesa, pasirodo, kaip ir kituose Romos muziejuose, šiomis dienomis be skiepų paso į religinį meną žiūrėti draudžiama. Ne kasdieną gaunu galimybę pažvelgti į dausų platybėse kuriamas istorijas, todėl ilgiau strigteliu garsiojoje Siksto koplyčioje, lyg niekur nieko pilnoje žmonių.
Kitose platybėse – interneto – perskaitau, kad Michelangelo buvo užsislaptinęs eretikas, dangiškuose vaizdiniuose užkodavęs Bažnyčios pasmerktų, tik racionaliu protu suvokiamų, žinučių. Pavyzdžiui, turbūt neatsitiktinai Dievo apsiaustas primena žmogaus smegenų formą... Ot varlius, ėmė ir prakando žinių obuolį tiesiai patriarchams po nosimis. Kai pagalvoji, jei ne tokių kaip Michelangelas kritiškai mąstančų žmonių laki vaizduotė ir smalsumas, vakar į Romą bučiau atkakusi arkliu.
Vakare vaikštinėdama aplink Vatikaną išsikerojusiomis gatvelėmis, stebėdama iš darbų grįžtančius romėnus pajuntu, jog irzlumą pakeitė jausmas, kad pradėjau krapštyti slėptuvės, kurioje yra svarbus radinys, paviršių. Tarsi šis spontaniškas kelių dienų priklydimas į Amžinąjį miestą tebūtų įžanga.
Kadangi jau seniai norėjau pasigėrėti šešioliktame amžiuje statytos d'Estės vilos sodais, penktadienio rytą išrūkstu į Tivolį, nuo kurio traukinių stoties iki vilos – vos penkiolika minučių pėsčiomis. Šį ištaigingą Renesanso šedevrą užsakė pastatyti kardinolas Ipolitas II d'Estė, be Aukščiausiojo dar dievinęs bei rėmęs to meto menininkus. Buvo baisiai turtingas, ilgus metus siekęs tapti popiežiumi vyrukas, kurio pečius vis tiek slėgė skolos. Gal apie harmoningą dvasinį gyvenimą per daug nieko neišmanė, užtai puikiausiai žinojo, kaip pamaloninti jam svarbių mirtingųjų akis, ausis, gerkles ir kitas kūno dalis.
Šeštadienio rytą pusryčių pyragaitį išvaikščioju Trasteverėje. Smagu žioplinėti amerikiečių filmuose išgarbintose siaurose gatvelėse, kol turistai dar pučia į akį, o vietiniai rimtai nutaisę veidus skubiai vežioja, tempia, tąso vieną ant kitos sukrautas dėžes su šviežiomis daržovėmis, bandelėmis bei kitomis restoranams skirtomis gėrybėmis. Staiga už manęs pasigirsta pliūpsnis, atsisuku – žila, susivėlusi, kiek surūgusi senolė dairosi per antro aukšto langą lašindama paskutinius, spėju, pamazgų lašus. Vargas tiems, kas po jos langais paliko neseniai nublizgintus motorolerius...
Turbūt ne tik garbaus amžiaus moteriškės jaučia panieką turistams. Štai vieno sunkvežimio vairuotojas, laukdamas, kol prasisklaidys pietų stalo ieškantys praeiviai, susiima už praplikusios galvos ir mosteli ranka kaip tipiškas italas, turbūt mintyse dar ir nusikeikdamas. Aš jau beveik keikiuosi kartu, nes nuo vidurdienio tylų, idilišką rytą pakeičia bruzdesys. Laikas žygiuoti atgal į Vatikaną. Paimčiau vieną iš pakampėse besimėtančių paspirtukų, bet vaizduotėje jau matau, kaip minioje kalenu dantimis akmenimis išklotose gatvėse.
Šeštadienio vakaras – netikėtai nuotykingas. Netoli parlamento pamatau su skydais stoviniuojančią policiją ir nugirstu laisvės šūkius skanduojančius žmones. Stabteliu apsidairyti: ogi šiandien italai protestuoja prieš COVID-19 skiepų pasą, be kurio jau daug kur negalima patekti. Nors jiems niekas nedavė leidimo ateiti iki parlamento, ne visi tai išgirdo. Jų neatrodo daug, todėl neišsigandusi prisėdu greta esančiame lauko restorane. Nė nesapnavau, kad per vakarienę pakliūsiu į spektaklį!
Aš gurkšnoju raudoną vyną, o protestuotojai pradeda plūsti į aplinkines gatveles, vis prabėgdami priešais restoraną. Tačiau vakarieniautojai nė neketina pasibaidyti – juk maistas italui svarbiau už ramybę. Iš už kampo pakilus dūmams, dar daugiau burnas prisidengusių žmonių pasipila restorano link. Susimoku sąskaitą – svarbu žinoti, kada spektaklis baigtas. Tik kitą rytą ateina žinia, kad radikalūs dešinieji įsiveržė ir į ligoninę, ir netgi nusiaubė kairiųjų biurą.
Istorija tuo ir baigtųsi, jei ne mano viešbučio keitimas. Kitą rytą „Uber“ vairuotojas, karts nuo karto kalbėdamas rankomis pamiršęs prilaikyti automobilio vairą, mane išleidžia kiek toliau nuo viešbučio, mat negali privažiuoti dėl raudonomis vėliavomis mojuojančių žmonių grupės. Priartėjusi negaliu prasibrauti, todėl kurį laiką stebiu, kaip sparčiai renkasi mitinguotojai, kol jų vedliai entuziastingai šaukia per garsiakalbius. Paaiškėja, kad žmonės susirinko prie nacionalinės darbo konfederacijos išreikšti nepasitenkinimo vakarykščiu išpuoliu prieš kairiuosius. Galiausiai suglaudusi ausis ieškau aplinkinio kelio. Ak, tie pilietiški romėnai!
Pagaliau atsikračiusi sunkaus bagažo lengvu žingsniu patraukiu į kitoje gatvės pusėje esančius Borgezių vilos sodus. Sakų kvapas saulėkaitoje užliūliuoja. Čia esanti sporto aikštė (o prireikus, ir iškylų pievutė) – amfiteatras, kurio viduryje vyksta palaimingų sekmadieniautojų spektaklis. Stabtelėjusi įsižiūriu: aplinkui nerūpestingai zuja vos įžiūrimi ir rimtesnio svorio šunys, vos pradėjęs vaikščioti pyplys vejasi kamuolį, gerai įaugęs sporto treneris atidžiai prižiūri sportuojančiųjų grupelę, bėgikai ant tvoros užsikėlę kojas stengiasi pratampyti senstelėjusius raumenis. Žodžiu, šitie atsipūtę romėnai švenčia gyvenimą, turbūt nė nesirūpindami, kas jų vardu tiesos ieško burdamiesi prie valdžios institucijų.
Bebimbinėdama užsinoriu pas nykštukus ir užbėgu į šalia esantį nemokamą italų verslininko ir meno kolekcininko Carlo Bilotti muziejų. Iš mandagumo apžiūriu laikiną parodą ir viršuje netikėtai atrandu visą šio į dausas seniai iškeliavusio tauraus vyro palikimą. Pasirodo, populiarusis Andy Warhol kažkada nutapė jo žmoną ir dukrą, kuri šį pasaulį paliko vos sulaukusi dvidešimties. Išties, jaudinantis, jaunystę ir tarpusavio ryšį įamžinęs portretas.
Negalėjau atsispirti ir namų sąlygomis sukurtam dokumentiniam filmui, kur ponas Bilotti sakosi, jog yra įsitikinęs, kad po mūsų mirties amžiams lieka tik tai, ką duodame bendruomenei. Jis pats, siekdamas amžinybės, be kuratorių pagalbos, remdamasis emocijomis bei intuicija metų metus kolekcionavo daugiausia italų kūrėjų darbus. Iš tiesų, kai pagalvoji, šiandieną net ir jo dukra gyvena meno mylėtojo sąmonėje.
Išaušus paskutiniam rytui Romoje, susizgrimbu, kad trūksta poros kąsnių iki pilnos laimės ir nužingsniuoju iki vietinio romėno rekomenduotos ledų parduotuvės „Gelateria la Romana“, įsikūrusios Via Venti Settembre, 60 adresu. Visas dienas vengusi turistų apsėstų ledainių pagaliau atradau ramybės uostą, iš kurio miestiečiai ledus neša dėžėmis. Vos už tris eurus pardavėja prikrauna šokoladinių, pistacinių ir jogurtinių ledų. Laukti buvo verta! Vos pati neištirpstu iš to skanumo.
Ne veltui sakoma, kad geriausi dalykai nutinka netikėtai. Kažkada pamaniusi, kad prie Romos varnelė jau uždėta, šiandien ją lupu lyg svogūną ir vis atrandu naujų sluoksnių, žadinančių norą šį Amžinąjį miestą pažinti giliau ir kitu kampu.