Gili salos: lėto gyvenimo malonumai
Taip jau nutiko, kad dievų salai švenčiant Balio tylos diena vadinamą Nyepi, kai šviesos privalo būti užgesintos, internetas atjungtas ir kojos iš namų iškelti negalima, aš išsiruošiu į pasakiškais turkio spalvos paplūdimiais ir magiškais grybais garsėjančias Gili salas. Atrodo, jog visos trys yra panašios lyg seserys, todėl buvo sunku nuspręsti, ar verta šokinėti iš vienos į kitą.
Visas jas sieja keletas gilietiškų bruožų. Norėdami išsaugoti gamtą ir orientuodamiesi į tvarumą vietiniai neturi nei automobilių, nei motociklų. Vietoje to važinėja dviračiais ir arklių varomomis karietomis bei vežimais. Tiesa, sakoma, jog su šiais gyvūnais elgiamasi ne itin rūpestingai, gal net žiauriai, todėl naudotis tokių taksi paslaugomis nepatartina. Užtai katės čia yra mylimos ir neblogai prižiūrėtos, nors kartais ir su prikirptomis uodegomis (tik vėliau sužinau, kad tai – genetika). Netgi panašu, kad jos čia karaliauja, mat šiose musulmoniškose salose jų konkurentų šunų čia nė kvapo, nors jie ir nėra uždrausti.
Anokia čia naujiena, kad šios koralų apsuptos salos garsėja nardymo centrais. Nardymo sertifikatų neišsilaikę keliautojai turi du pasirinkimus: pradėti treniruotis arba pasirinkti paprastesnį variantą ir pagrindinėje gatvėje susirasti grupinį arba individualų nardymo su akvalangu turą, galintį nuplukdyti į keletą gerai žinomų vietų. Tiksliau, vos išėjus į gatvę, toks turas žioplinėjantį atvykėlį susiras pats, mat gidai nuolat sukiojasi aplinkui primygtinai siūlydami įvairių vietinių pramogų.
Visi žino, jog Balyje paprastai vyksta dvasingumo paieškos, bet kas gi yra ieškotina Gili salose? Ogi magija, leidžianti pereiti į kitą dimensiją, patyrinėti už sąmonės ribų esančius pasaulius. Tereikia priimti kurio nors vietinio pasiūlymą paragauti magiškų grybų ir kelionė prasidės.
Labai sužavėta ramių turkio spalvos paplūdimų, kurių pasigendu gyvendama prie tik banglentininkams tinkamo juodu smėliu nukloto, didžiulių bangų skalaujamo Perereran paplūdimio, pradžiai užsisakau paprastą kotedžiuką didžausioje iš trejetuko Trawangan saloje, prieš pandemiją garsėjusioje nuo kiekvieno kampo sklindančiais Jamaikai būdingais kvapais ir regio vakarėliuose šėlstančiais svetimšaliais, kuriems nuo magiškų grybų prasidėdavo paralelinis gyvenimas.
Gana patogu, kad už papildomą mokestį kelionės organizatoriai (t.y. laivo bilietų pardavėjai) pasiima iš namų ir galiausiai į juos pargabena, todėl netenka savarankiškai kapanotis iki kitame salos gale įsikūrusio uosto ir atgal. Net antigeno testą už 100 tūkstančių rupijų padaro prieš pat lipant į laivą, kuris, beje, yra pilnut pilnutėlis. Panašu, kad ne aš viena sumąsčiau Balio tylos dieną atšvęsti ten, kur šventė neprimena karantino.
Vos būriui atvykelių išlipus iš keleivinio laivo, ant kranto stovintys Trawangan salos gyventojai nesutrinka ir valiūkiškai mesteli: „Neužimkite Gili”. Po akimirkos suprantu, jog mane ar kitus turistus galėjo palaikyti rusais ir nusprendė įspėti. Akivaizdu, kad Rusijai užpuolus Ukrainą, atgarsiai pasiekė net atokias Indonezijos salas, kuriose, atrodytų, nėra didelio reikalo politikuoti ir rūpintis dėl Europą ištikusios tragedijos.
Sutikta gerą humoro jausmą turinčių vietinių, patraukiu vėlyvų pusryčių į kelios minutės nuo uosto įsikūrusią kavinę „Hellocapitano”. Nors benediktai pasirodo esą per daug virę acte, tai netrukdo gėrėtis jų bohemišku sodu ir už jo tvyrančia jūra. Po pietų kiek pasivaikščiojusi sulig paplūdimiais besidriekiančia pagrindine gatve, įsitikinu, kad nors pandemija ir išvaikė minias, kai kurie barai vis tiek yra beveik nuolat pripildyti troškulį malšinančių keliautojų. Vieni populiariausių – „Manta Dive” ir „Sama Sama”.
Žinoma, vakare nevalia praleisti naktinio jūros gėrybių turgaus, kur ten pat iškepa bet kurią žuvį ar aštriai marinuotus, ant iešmo suvertus kalmarus, krevetes ir aštuonkojus. Kainos čia pritaikytos ir vietiniams, todėl pirmoji vakarienė Trawangan saloje teatsieina 35 tūkstančius rupijų.
Kitą rytą atsikeliu dar tamsai nepasitraukus iš kaimo, nes kotedžo šeimininkas paragina pasižiūrėti, anot jo, pasakiškai gražų saulėtekį virš jūros. Žingsniuodama iki paplūdimio susitinku tik takus šluojančius, statines vežimais gabenančius ir kitais rytiniais darbais užsiimančius vietinius. Mandagiai sveikinasi, bet nenustebčiau, jog gali pamanyti, kad šita laisvamanė, dar nuo grybų magijos iki galo neatsigavo.
Tačiau tiesa yra ta, kad su tokia magija aš neketinu eksperimentuoti. Užteko keleto gabalėlių visai nemagiškų grybų vakarykščiuose pusryčiuose… Kita vertus, gal saulėtekis būtų buvęs gyvesnis, o štai dabar tepamatau ne itin ryškų dangų ir į paplūdimio kavinę patraukiu latės. Tiesa, dėl šio didelio puodelio kavos tyliame, dar saulės neiškepintame paplūdimyje tikrai verta iš lovos išsiversti anksti.
Grįžusi sužinau, kad kotedžo šeimininkas jau suorganizavo nardymo su akvalangais turą. Begaliniu vietinių rūpestingumu iki galo įsitikinu, kai jis mane palydi iki kiosko, kuriame sėdi gidas. Sumoku kone perpus mažiau nei prašo aplinkiai pardavėjai – vos 75 tūkstančius rupijų, todėl negaliu nepalikti komisinių pačiam šeiminkui, nors įsiūlyti ir baisiai sunku. Laiveliui prisipildžius, išplaukiame į vandenyno platumas. Tiksliau, siaurumas tarp Trawangan ir šalia esančios medaus kopinėtojų pamėgtos Meno salos.
Pirmoji stotelė – garsiosios po vandeniu stūksančios žmonių statulos, beveik nuolat apspistos spalvotų žuvelių ir rankose kameras laikančių nardytojų, kuriems, šiaip jau, šio meno dirbinio liesti negalima. Kažkas man į rankas paduoda gabalėlį duonos ir staiga mano pirštus apipuola spiečius mėlynų, plokščių žuvų – vaizdas labai mielas akiai.
Deja, antrąją stotelę – koralus – turime praleisti dėl pakilusių bangų ir pasukame ieškoti vėžlių. Velnias, ir vėl nepasiseka – nė vienas turo dalyvis nepamato nė uodegos. Kad jau jūra mūsų nepageidauja, sustojame atsigaivinti Meno saloje. Baisiai ramu, tik perlų pardavėjai nuolat lenda į akis. Pagalvoju, kad būtų nejauku čia džiaugtis salos ramybe, kai šie tiesiog neatstoja, o aplinkui beveik nematyti bendraminčių keliautojų.
Grįžusi į Trawangan, nusiplaunu druską ir nusvilusią odą išsitepu šeimininko iš sodo nuskintu ir supjaustytu alaviju. Vėl išsiruošiu į garsųjį naktinį turgų valgyti ant grilio keptos ką tik sugautos žuvies, nė nenutuokdama, jog ši autentiška patirtis taps įsimintina pamoka. Pirmas bandymas nepasiseka – vos pardavėjui padėjus lėkštę ant stalo, pasklinda padvėsusią, saulėje ant kranto džiūstančią žuvį primenanti smarvė.
Neiškart susigaudau, mat šiame turguje kvapai išties intensyvūs. Išspjovusi pirmą kąsnį, grąžinu lėkštę pardavėjui ir šis nustebęs uždeda kepti kitą. Kol laukiu, girdžiu, kaip nuolat išsisukinėja, kai praeiviai vis klausia, kada šis tuntas žuvų buvo sugautas. Panašu į ženklą bėgti, bet palaukiu, ką šikart patieks. Antroji žuvis irgi pasitaiko su kvapeliu, bet pats pardavėjas paragavęs prisiekia, jog viskas su ja gerai.
Dar kelis kartus pauostau, net kąsnį praryju jo priesaikos vardan, bet mano vaizduotėje jau kyla reginys, kaip dėl apsinuodijimo rytdiena išsibraukia iš gyvenimo, todėl atsiėmusi pinigus galiausiai nueinu valgyti ko nors žemiškesnio. Užsisakiusi pačių italų neleistinos – su vištiena! – picos, nugirstu, kaip prie vieno iš stalų gerai laiką su draugais leidžiantis vakarietis klusteli „Ar galime atgauti Kijevą?”. Nė neminėsiu, kiek dar kartų girdėjau panašių pokalbių, įrodančių, kad nuo šiandieninių aktualijų niekur nepabėgsi, o tradicinė žiniasklaida ir socialiniai tinklai nė vieno nepaliks neinformuoto ir abejingo.
Kitą rytą salą apvažiuoju dviračiu. Nors ir labai lengvas rytinis užsiėmimas, nusprendžiu, jog jėgų reikia pasikrauti jau pamėgtoje kavinėje „Kayo”. Užsisakau gabalą lipnia karamele aplieto sūrio pyrago. Nors apsalau kelioms dienoms į priekį, vis tiek dieviška! Ne tik latė ir pyragai, bet ir naminis humusas su burokais, papajų uogienės, šeštadieniais kepamos cinamoninės bandelės ir kitos šioje kavinėje pardavinėjamos gėrybės yra vertos pagyrimo.
Labai nuvargusi nuo šaukštelio kilnojimo nueinu iki gulėjimo po palme reikalus puikiai išmanančios draugės Simonos primygtinai rekomenduotų viešbučio „Pearl of Trawangan” paplūdimio gultų. Tikrai neblogas salos perliukas su seilę verčiančiu varvinti restorano meniu, nors jūra pasitaikė ne tokia rami kaip atrodo – srovė traukia vis gilyn ir gilyn.
Išaušta paskutinė diena, o aš vis laužau galvą, ar važiuoti į mažiausią trijulės salą Gili Air. Galiausiai nusiperku viešojo keleivinio laivo bilietą ir lūkuriuodama stebiu, kaip vietinės moterys ir vyrai iš ką tik atplaukusio laivelio tvirtai neša milžiniškus vandens butelius ir dėžes ant galvų… Įkvepiantis reginys. Atėjusi iki keleivinio laivelio suprantu, kad nors privačias keliones siūlantis vežėjas ir pasibjaurėjo mano pasirinkimu, šitaip mane nuteikdamas rytinį Londono metro primenančiai kelionei, laive būsime tik dviese. Trys laivo vairuotojai pasirodė esą laibai draugiški ir rūpestingi, netgi prisakė laiku grįžti į uostą.
Gili Air mane pakeri vos nuleidus kojas į smėlį. Išsileidžiu eiti aplink salą pėsčiomis, nes dviratį, atrodo, reikėtų smėlėtais takais varytis šalia. Kaimo keliukai neįmantrūs, vanduo dar ryškenis, o horizonte stūkso didingi Lomboko salos kalnai. Ir kodėl iki čia neatsibasčiau anksčiau?! Iškart suprantu, jog ši mažutė salelė nėra jau tokia baisiai panaši, kaip teigia internautai, mat čia lengva pasijusti dar arčiau asfalto neišvagotos gamtos, kur tyla yra vyraujantis garsas. Gaila, kad daugelis jaukių kavinių ir restoranų uždaryti. Pagal jų kiekį sprendžiu, kad būta smagaus salos gyvenimo.
Visgi kai kurie jau drįsta netgi naujai įsikurti: štai prieinu neseniai atsidariusį viešbutį „Pelangi” su paplūdimio baru, kuriame tinginiauja du vyrukai ir sukinėjasi keletas kačių. Paklausiu, kodėl viena jų kone permatoma. „Per daug galvoja”, – nesutrikęs atsako vienas jų. „Kad tik nesuplonėčiau”, – susirūpinu ir ilgai nesvarsčiusi prisėdu išgerti kaipirinjos. Būtent čia atrandu rojų žemėje, mat vanduo ramut ramutėlis, tuščiame bare negirdėti nepageidaujamų tuščių šnekų (nors iš esmės ir turinčių socialinių pliusų), o pats laikas tarsi sustojęs. Galiu ramiai skaityti knygą, kurios dalis kaip tik ir yra apie tuščias šnekas ir gandų inžineriją, pavyzdžiui, kare.
Grįžusi į Trawangan dar spėju išsinuomoti akvalangą ir apiplaukti kelis ratus čia pat esančiame vėžlų rezervate. Panašu, kad prie kranto sekasi geriau nei jūros platybėse. Pirmiausia įsimaišau į būrį žuvų. Netrukus sutinku ir ramiai jūros žoles rupšnojantį vėžlį, kuris į mane nekreipia jokio dėmesio – akivaizdu, jog prie auditorijos pripratęs. Galiu netgi paglostyti, bet prisibijau sutrukdyti vakarienę. Vėliau kitoje salos pusėje pasigėrėjusi (nė kiek už Balio neįspūdingesniu) saulėlydžiu, pagaliau atrandu pagyrų vertą jūros gėrybių restoraną „Warna”, kur ant grilio keptų krevečių užsisakau dukart ir dar negana.
Paskutinį rytą, kai jau atrodo, kad beliko tik saugiai įlipti į laivą, paplūdimyje belaukiant antigeno testo rezultatų ir vėl prisistato Lomboko perlų pardavėjas. Nors primygtinai sakau, kad man nieko nereikia, jis prisiekinėja, jog šie yra tikrų tikriausi perlai iš jo sesers parduotuvės, išbando įvairius metodus savo tiesai įrodyti. Galiausiai ištraukia trimis eilėmis suvertų perlų kaklo vėrinį, įtikina pasimatuoti. Pasimaivau, pagūglinu – na tikrai, iš Lomboko perlų ūkių. Bala nematė, bus dar vienas dailus atsiminimas iš šio jamaikietiško rojaus kampelio.
