Dienoraštis iš Balio: vietinis menas kaip kūrybinė terapija
2019 m. sausio 3 d.
Pagaliau atėjo metas leistis į dieviškas detales, tiksliau, susipažinti su baliečių menu. Ne, ne praeinant pro iškabintus paveikslus muziejuje, bet prisėdus prie stalo dėmesingai liejant dažus ant popieriaus. Šitokiai kultūringai popietei pasirinkau meno studiją „Five art“, įsikūrusią netoli Balio kultūros centro Ubudo.
Siūloma keletas klasių, bet aš nutariu, jog vietinių menininkų mokoma Keliki tapyba bus intriguojantis pasirinkimas, išstumsiantis mane iš komforto zonos, kurioje tam tikra prasme patogiai mėgaujuosi ekspresyviais potėpiais. Keliki pavadinimas kilęs iš kaimo, kuriame šis tapybos stilius kilo prieš beveik penkiasdešimt metų, pavadinimo. Tuo metu vietinis ūkininkas I Ketut Sana sumanė sujungti Ubudo ir Batuano mokyklas.
Kai po daugelio metų klajonių pėsčiomis sėdu ant motorolerio, nelabai numanau, jog ši pamoka iš manęs pareikalaus didelės kantrybės ir itin lengvos rankos. Šešios minutės iki studijos gerokai prailgsta, rankos pradeda virpėti, bet mokytojui vardu Waynas visai nė motais, kad vėluoju. Panašu, žmonės čia valandų neskaito, mat labiau rūpinasi, kad jos būtų įskaitytos.
Vos prisėdusi studijoje, iš didžiulio šūsnio itin detalių paveikslų turiu išsirinkti vieną, kurį norėčiau nukopijuoti per pamoką. Hm, kokį hinduizmo dievą išsikviesti šiais metais? Vartau paveikslus... Vilioja ir baugina galios dievas. Bet kas gi iš tikrųjų yra galia?
Saraswati, žinių, muzikos, meno, išminties ir mokslų deivė skamba kaip daugiau žadantis pasirinkimas.
Tik pradėjusi kopijuoti esu įspėta, kad šios deivės paveikslą sukurti paprastai užtrunka tris dienas. Gal mokytojas juokauja... Kaip bebūtų, niekur nedingsi. Iššūkį priimu: tuoj pamatysime, kieno atvaizdas atsiras popieriuje po pamokos, kuri turėtų trukti tris valandas... Susitelkiu ties smulkmenomis, kurios labiausiai rūpi šią akimirką, ir visiškai prarandu laiko nuovoką. Tikra kantrybės pamoka ir kartu meditacija. Nesu pratusi gyventi smulkmenomis nei kasdienybėje, nei ant drobės, bet mokytojas vardu Putu padeda atrasti teisingą kryptį ir pabaigti darbą per penkias valandas.
Penkios valandos škicavimo pieštuku, kontūravimo rašalu ir tapybos akrilu lydimos įprastų kaimo garsų: kieme į akvariumą čiurlenančio vandens, ant stogo šokančių lietaus lašų, giedančių gaidžių ir netgi vargšo skerdžiamo paršelio žviegimo... Įprasta baliečių kaimo patirtis.
Skauda kaklą ir jau akyse buvo bepradėję mirguliuoti, bet pagaliau savo rankose laikau paveikslą, kurį parsivežti namo bus vienas malonumas! Juk toks prisiminimas žymiai vertingiau už bet kokį suvenyrą. Be abejonės, kitąkart sugrįšiu pasisemti daugiau balietiško meno paslapčių, vėl pasinerti į kūrybinę terapiją bei pasimokyti susitelkti ties tuo, kas yra svarbiausia šią akimirką.
Visą dieną praleidus studijoje, nebelieka laiko pasitikti saulėlydžiui, todėl paprasčiausiai važiuojame į graikiškos virtuvės restoraną Ubude pavadinimu „Nostimo“. Nebesiryžtu vairuoti motorolerio, nes centre žmonės vairuoja lyg būtų greiti ir įsiutę. Maistas čia, tradiciškai baltai mėlyname restorane, neblogas, bet ir neįspūdingas, o ir šiaip tokius lietingus vakarus geriausia praleisti su taure raudono vyno vilos terasoje.