Dienoraštis iš Balio: skrydžio laimė prieš akis
2019 m. sausio 5 d.
„Visai nebaisu,“ – galvoju sau gurkšnodama šviežias mangų sultis terasoje su vaizdu į Tegallalang ryžių laukus, iki kurių vingiuotais, kalnuotais keleliais atlėkėme susėdę ant motorolerių. Nagi tikrai! Visai nebaisu kurį laiką gyventi šiandiena ir nekreipti dėmesio į kažkur giliai viduje vis kirbantį klausimą: o kas toliau? Toliau turbūt gyvenimas. Su daugmaž tais pačiais rūpesčiais, kuriais dar visai neseniai gyvenau, o gal ir tais pačiais gimtadieniais, kuriuos kasmet švenčiau. Švenčiau gal kiek inertiškai, su nuobodulio išraiška veide, tarsi žmogaus gimtadienis būtų savaime suprantama kasmetinė rutina, o ne itin išskirtinė, toli gražu ne visiems suteikiama likimo dovana.
Ek, gana klajoti mintimis, metas pamiklinti kojas. Nusižiūrėjusi sūpynes kitapus ryžių laukų, nuryju paskutinį jau spėjusių sušilti sulčių gurkšnį ir leidžiuosi laipteliais žemyn. Takais takeliais, tiltais tilteliais ir aš jau anapus. Vajetau, čia tikras rojus: driekiasi slėniai, viena prie kitos glunda palmės, ausis pasiekia neatpažįstamų gyvūnų garsai.
Susimoku 100,000 rupijų ir užsiropščiu ant vienų iš keleto prie palmių pririštų sūpynių, kurias įsiūbuoja du energingi vietiniai vyrukai. Kiek per smarkiai, lyg būčiau papuolus į oro duobę. Tačiau neišsigąstu ir tvirtai suspaudusi virves, žvilgsniu glostau saulės nutviekstus laukus. Mintys, kaip ir aš, toliau jų ir nenuskrieja. O tai gana neįprasta būsena, nes dažnai jos pešte pešasi, kuri toliau mane nuneš.
Gavusi adrenalino ant motorolerio ir sūpynių, nutariu, jog metas atgauti pusiausvyrą. Dviračio neišradinėdama ir žinodama, kas mane geriausiai pastato į vėžes, pasuku į vietinių suknelių turgelį. Žalia, rožinė, balta, nerta, dažyta batika... Margumynas, į kurią palapinę beužeičiau. Nesimatavusi, bet gerai pasiderėjusi nusiperku porą ilgų suknelių ir paplūdimio tuniką. Nagi jau laikas pasipuošti kaip tikrai turistei!
Pastačiusi savo ekstremalią transporto priemonę prie vilos, pastebiu vyruką, stovintį kitoje kelio pusėje. Pasirodo, vyksta atvirų durų dienos ir jo sūnus gali aprodyti namus. Ne šiaip eilinius šeimos namus, bet tokius, kurie turi šventyklą, atskirus pastatus miegamiesiems ir apeigoms. Tasai vyrukas yra nagingas medžio drožėjas, galintis ne tik dailų paveikslo rėmelį padaryti, bet ir sumeistrauti puikiausias šventyklos duris. Vaikštinėju ir negaliu atsigėrėti, kiek darbo ir meilės įdėta šiems namams pastatyti, kiek kantrybės, atsidavimo. Ištaiginga. O žmonės čia gyvena kuklūs, bet šviesūs, su nuoširdžiomis šypsenomis veiduose... ir smalsiomis akimis. Visa šeimyna išėjusi į lauką žiūri, kas gi ta atėjūnė egzotiška plaukų spalva.
Mano gidas pozuoja prie savo kambario durų, kurių ornamentus išdrožė tėtis.
Šį šeštadienio vakarą nutariame praleisti ypatingai – einame į Kecak ugnies ir transo šokio šou Ubudo centre. Renginys įtrauktas į mūsų vilos šeimininkės rekomenduotinų veiklų sąrašą, todėl tikimės kone fejerverkų. Tik atvykę į vietą ir išvydę tamsoje stūksančius užrakintus šventyklos vartus, suprantame, kad šiąnakt degs mūsų planai, o ne fakelai.
Oh well... Nenusiviliu, nes dar neteko paklajoti naktinio Ubudo gatvėmis, užsukti į butikus, barus ir šiaip pašmirinėti. Daugmaž numanydami, kur link traukiame, įsiliejame į naktinio gyvenimo bruzdesį. Pakeliui atrandame galeriją, susiduriame su ilgutėle baltai apsirengusių baliečių eisena. Tai kokia gi šventė šiandieną? Prisimenu, jog ryte net mano motoroleris buvo papuoštas.
Pasirodo, hinduizmo tikėjime tai – Kuningan diena, kai mirusių protėvių dvasios grįžta į dangų po dešimties dienų, praleistų žemėje. Hm, net nenumaniau, jog atostogas leidžiu tarp išėjusiųjų... O kaži ką jie čia veikia? Švenčia mat! Tos dešimt dienų vadinamos Galungan, švente, pagerbiančia visatos kūrėją ir pažyminčia dharmos pergalę prieš adharmą, kitaip tariant gėrio ir harmonijos triumfą prieš blogį ir chaosą... Lyg chaosas nebeegzistuotų.
Na taip, daugelis sutars, jog pasaulis sutvertas lyg ir harmoningai, bet kartu tai juk yra niekada nesibaigianti kasdienė kova mūsų galvose, visuomenėje, žemėje... Tačiau baliečiai į pasaulio sutvėrėją ir sugrįžtančias protėvių dvasias žiūri su gilia pagarba ir dėkingumu: aukoja maistą, meldžiasi, šoka. Šitaip jie ne tik linksmina savo protėvius, bet ir tikisi iš jų apsaugos nuo negandų. Tokių viltingai nusiteikusių žygiuotojų minią sutikau Ubudo centre. Balta balta, kur dairais... Visi deramai apsirengę, vieningi – apeigas atlieka širdingai. Už jų procesijos lėtai ir kantriai juda motorolerių kamštis. Štai tau ir šou vietoj ugnies šokių!
Kad ir kaip linksma akims, skrandis jau prašosi užsukti į kokį vietinį restoranėlį. O dar šiąnakt ir muzikos, ir kad raudonas vynas lietųsi per kraštus reikia. Kiek paėjusi išgirstu pažįstamus garsus. Vietiniai rokeriai groja „Don't stop believin'“, o jiems entuziastingai pritaria vakarieniautojai. Ilgai netrukę įsisiūbuojame ir mes, mat „Laughing Buddha“ – vienas tų turistinių barų, kuriame gera nuotaika ima viršų. Ne tik nuotaika gera, bet ir maistas geras. Pasigardžiuodama suvalgiusi lazaniją beveik užsinoriu pakartoti, bet vietoje to įsipilu dar vieną taurę dievų gėrimo ir po kelių minučių nustraksiu į šokių aikštelę. Linksmybės tęsiasi iki aušros ir tą pro pirštus slystančią akimirką visai nebaisu, jog nežinau, kas bus rytoj.