Dienoraštis iš Balio: laiminga Naujųjų pradžia – laimingi metai

2018 m. gruodžio 31 d.

Paskutinis šių metų rytas prasideda vidurdienį ir iškart dovanoja nudegimo saulėje skausmą. Ką gi, atšaukiu atostogų dienotvarkę, į kurią teįėjo balietiškas masažas „Prana“ SPA, ir panyru į kiemo baseiną. Vis dar neturėdama laiko nuovokos tinginiauju iki pavakarių. Gurkšnoju raudoną vyną, skaitau intriguojančią Willo Storro knygą „Selfie: how the West became self-obsessed“ ir plūduriuoju vandenyje aplink sklindant Robino Schulzo „they keep asking where we go next“... Ak, kaip nesinori į tokį klausimą atsakyti, nes gyvenimas atrodo daug žavesnis, kai savęs neįrėminu planais, lūkesčiais ir iš to kylančiu nerimu. Neturiu Naujųjų metų rezoliucijos, bet susimąstau, kurgi iš tikrųjų mes judame... Kaip W. Storras savo knygoje rašo, bėgdami, sukdamiesi kaip žiurkėnai, kad ir tenkinančiuose reikaluose, tik bandome išvengti susidūrimo su faktu, kokie mes netobuli ir kad mes ir mūsų artimieji vis tiek mirsime. Dar vienas priminimas apie žmogaus laikinumą. Kai tik jį prisimenu, daugelis galvoje besisukančių reikalų praranda svarbą, o kai kurie dalykai kaip tik stoja į prioritetų gretas. Visgi, kaip sunku atsispirti rutinai ir nepasinerti į bereikšmes smulkmenas, kaip sunku įsiminti, jog už šiame gyvenime laimėtus mūšius antrojo niekas neduos.

Karštas 2019-ųjų sutikimas

Saulei leidžiantis ir vėl į namus atkeliauja vakarienė iš „Strawberry fields“. Lašišos salotas užgeriu taure vyno ir, kad ir kaip būtų gera pasislėpus nuo gatvės šurmulio popietę tingiai leisti viloje, nusprendžiu, jog laikas palydėti senuosius metus. Juk jau vėluojame į didį didžėjų šou paplūdimio klube „Finns“ ir šitaip metame į balą bilietus, už kuriuos sumokėjome vakarietišką, baliečių su nuostaba sutiktą, kainą – po 1,500,000 rupijų. Ko gi turistas nepadarys dėl gero festivalio...

Važiuojame taksi, gana smagu stebėti naujametį chaosą gatvėse: šventinės lemputės, sujudimas baruose, grūstyse užstrigę landūs motoroleriai, užskersuoti automobiliai... Žavus šventiškas chaosas. Atvykus, kol vairuotojas širdingai atsiprašinėja negalėjęs išlaipinti ant klubo slenksčio, aš atidarau automobilio dureles ir bekeldama kojas lauk, sulaukiu staigaus policininko dėmesio, kuris pribėga šaukdamas ir akimirksniu užtrenkia duris, tarsi aš būčiau belipanti į mūšio lauką. Turiu pripažinti, eismas Seminyake ir Canggu linksmina savo gaivališkumu.

Good vibes only 😀 tikrai sugrįžčiau pakartoti.

Naujametis vakarėlis savo vakarietišką kainą pateisino: nesausakimša – galima kvėpuoti, kol trypi pagal į kraują įaugusius pasaulinius hitus. Čia pat ošia apšviestos vandenyno bangos (kurias taip gera stebėti, kai kojos po vidurnakčio nebelaiko), galima panirti į baseiną su baru jame arba tiesiog, jei esi greitas gėrikas, praleisti vakarą ilgose eilėse prie baro, kur tikrai išvysi įdomių veikėjų. O kur dar Naujųjų fejerverkai tarp palmių.... Laiminga pradžia – laimingi metai!

Nors minia susirinko nemaža, alkūnėmis stumdytis neteko. Vaizdas nuo baro platformos.

Na bent jau, tikiuosi, laimingesni už praėjusius, kuriuos sutikau tyliai, nuvargusi po skrydžio. Kad ir kokie pilni pamokų jie buvo, visgi ir vėl paaiškėjo, jog visada verta išlaukti savo laimės valandos, nes gyvenimas taip ir banguoja kaip tas vandenynas banglentininkams: krenti, krenti, atsistoji, vėl krenti, bet kai ima ir pasiseka išbalansuoti nugalėjus bangą, pasimiršta visi nelemti nuopuoliai ir norisi dar ir dar.