Dienoraštis iš Balio: iš vakarėlių zonos – į kaimą
Atnaujinta: 2019-02-19
2019 m. sausio 2 d.
Vis dar neatsikračiusi pernykščio jet lag, akis praplėšiu vienuoliktą ryto. Pusryčiai lieka nevalgyti, kol pakuojuosi ir šiek tiek liūdžiu, jog vakar buvo paskutinis kartas, kai su šalta kava plūduriavau vilos „Penny“ baseine. Čia jaučiuosi lyg grįžusi į savo komforto zoną, gerąja prasme... Gal dėl pliušinio žaisliuko su Didžiosios Britanijos vėliava, o gal dėl taip pačiai padabintų šakučių.
O kodėl ši vila tokia miela iš tiesų? Tai – atsipalaidavę šeimininkai, kuriantys atostogų aurą, tai – lauko virtuvė, su besisukančia vėduokle ant lubų, jau pirmą viešnagės dieną nutrenkusia šikšnosparnį, tai – didelė, patogi lova ir milžiniškas televizorius su wifi, kuriame naktimis gelbėdamasi nuo jet lag per LRT žiūrėjau intriguojančius pokalbius „Stambiu planu", galiausiai tai – jaukumas ir švara. Puikiausia vieta patogiai persiorientuoti į kitą laiko zoną.
Prieš palikdami Seminyaką, dar spėjame išeiti vėlyvų pusryčių. Neatsispiriame užbėgti į vieną kitą galeriją ir vietinių rankdarbių parduotuvę vienoje žinomiausių Balio shoppingo gatvių Jalan Kayu Aya. Kažkur joje – ir vilos šeimininko rekomenduota vegetariško maisto kavinė „Earth“. Pats laikas detoksikuotis po Naujųjų sutikimo! Užsisakau žalią kokteilį ir tofu omletą, bet skaniausia visgi pasirodo esanti kokosų pieno latė...
Turbūt sveikas maistas omleto kepėjui asocijuojasi su prieskonių ir druskos vengimu. Ir dar, negana to, porcija pamaitintų nebent pusiau sotų atostogautoją. Na bet vienas patiekalas įvaizdžio nesugadino: grįžčiau išbandyti visų kitų sveikuoliškų gėrybių arba dar užsukčiau į vadinamąjį restorano turgelį, kur galima įsigyti maisto produktų ir kosmetikos.
Valanda kelio taksi ir atsiduriame Balio kultūriniame, religiniame ir prekybos centre Ubud. Šįkart mūsų vila, „Pariliana“, yra keliolika minučių toliau nuo centro. Tiksliau, kaime už miškų, tarp žalumynų. Ramu – atsiras laiko apmąstymams. Visgi greitai suprantu, jog ne tik apmąstymai, bet ir sapnai bus nuolat lydimi giedančių gaidžių.
Vila, kurioje šeimininkauja itin rūpestinga paryžietė, vilioja keliautojus tradiciniu interjeru ir eksterjeru. Tarp minėtinų detalių – prie durų pasitinkanti Budos statula, daugybė augalų mediniai drožinėti miegamojo baldai, vonios kambarys su atviru stogu (naktį malonu klausytis vasariškų kaimo gyvūnų garsų), viduje augančiu lauko krūmu ir masažo stalu... Iškart kyla mintis į namus pasikviesti masažuotoją.
Kai tik šeimininkė skrupulingai aprodo mūsų naujus namus, jos nuolanki padėjėja terasoje pavaišina vaisių sultimis. Pasirodo, pagalbos šeimininkei reikia ne šiaip, mat už gretimų durų ji turi restoraną, kuriame jos vyras dažniausiai gamina indoneziečių patiekalus. Sutemus nutarę neklajoti po kaimą, čia pasiliekame gardžiuotis tradiciniais troškiniais ir margaritomis.
