Apie vietą po saule
Atnaujinta: 2020-03-11
Šiltam vėjui kedenant mano neseniai sušukuotus plaukus, lekiame visu greičiu, net ausyse ūžia... Užsisvajojusi pakeliu akis į viršų – baltos lubos, keli metrai po žeme. Pravertas metro vagono langas kaip visada priveda iki išgyvenimo ribos, mat rytinė šukuosena nupučiama užmarštin, o aš sukandusi dantis laukiu kelionės pabaigos. Juodai įgriso rytinis maršrutas į darbą ir atgal, kai tenka stumdytis alkūnėmis, laviruoti tarp prikimštų kuprinių ir čiaudinčių miestiečių. O kažkada maniau, the sky is the limit... Ar šios baltos lubos yra visiška riba? Ar apie tai gyvenimas? Ne? Tai apie ką?
Turiu prisipažinti – jei ne tapyba, iki šiol nelabai mokėčiau sėdėti ramiai. Jaudulys dėl ateities, nesibaigiantys didmiesčio gyvenimo malonumai bei tikslai dažniausiai verčia suktis lyg žiurkėnui rate. Lyg tam Peliukui Mikiui, kurį prieš pora metų spontaniškai nutapiau Šveicarijoje. Bėgi, bėgi, sukiesi, sukiesi – vis dėl tos geresnės vietos po saule. Tačiau jei nebūsi atidus, gali nė nepastebėti, kaip metų metus eisi ne į priekį vedančiu keliu, o uždaro rato strypais, ir vienintelis dalykas, kuris iš tiesų negrįžtamai judės, bus laikas.
Gal aš per daug jautri ar leidžiu sau neatsakingai abejoti, bet matydama šį pasaulį paliekančius žmones, beveik kiekvieną savo gyvenimo patirtį vertinu per laikinumo ir amžinybės santykį, kuris, žinoma, yra visai ne mano naudai. Nemažai sprendimų, nuostatų, ambicijų, baimių, netgi santykių tiesiog netenka prasmės, kai juos pamatuoju amžinybės matu. O tai, kas tikra, vis traukia tarsi magnetas, nesvarbu, kiek laiko beturėčiau šioje Žemėje.
Susimąstau, nuo kada aš, užkietėjusi londonietė, iš kurios Londono išrauti neįmanoma, pradėjau kreivai žiūrėti į miesto gyvenimą... Ar tik vienuolis su savo parduotu „Ferrariu“ neįvarė noro lėkti kalnais? Metų metus pro šią knygą abejingai praeidavau knygynuose, kol anądien pusseserė nepasiūlė paskaityti – esą visai verta dėmesio. Na kodėl... Kodėl jis privertė savyje iškelti milijoną klausimų apie gyvenimą, kuris iš pažiūros atrodo visai geras?! Pasakoja kažką apie skirtumą tarp geros savijautos ir gero apsirūpinimo, apie tai, kaip žmogus gali turėti viską, bet nesisavinti nieko... Apie nesudrumsčiamą vidinę ramybę, apie aistrą gyvenimui. Gal iš tiesų mes, vakariečiai, esame kaip tie lošimų namų kankiniai, kuriems vis atrodo, jog galima laimėti dar ir dar, o turima suma kišenėje taip niekada ir neatneša laimės?
Na gerai, pripažįstu, ne vienuolis pasėjo manyje abejonės sėklą, o vėjas plaukuose. Ir visai ne Londono metro, o kelionėse po Pietryčių Aziją. Neprireikė nė ribinių patirčių, kad miestietiškas, kultūriškai ir socialiai turtingas, ambicijomis kūrenamas gyvenimas staiga atsirastų ant svarstyklių, kurių kitoje pusėje įsitaisė paprastas, dienos teprašantis pažadėti saulėlydį buvimas čia ir dabar. Kai skriejant Siargao salos keliais vėjas sutaršo plaukus, saulė išbučiuoja kojas ir rankas, o vakare pasistiprinu šviežutėle ant grilio kepta žuvimi nesukdama galvos, ar ji turi ekologijos sertifikatą, viskas viduje pamažu pradeda verstis.
„Tai tik holiday blues“, – sau kartoju grįžusi į Londono gyvenimo vėžes ir stengiuosi visa galva pasinerti į darbą, kuris dar visai neseniai teikė džiaugsmą, susitikti su žmonėmis, kurie grąžintų mano protą į realybę primindami, kur mano vieta, su užsidegimu „išminti“ visas abejones ant statiško sveikatingumo klubo dviračio, kuris taip niekur ir nenuveda, kad ir kiek širdies ten atiduočiau. Tačiau liūdesys vis pasiveja, mintys nuolat pasprunka į kitą pasaulio kraštą, o mano troškimas gyventi čia ir dabar kaip niekad trukdo susiimti ir leisti šaknis Londone, nes tas „čia“ labai jau toli, gal net ten, kur niekada nebuvau. Norisi imti ir pildyti troškimus, juk žmogus galbūt tam ir gimęs. Tačiau, kaip atskirti, ar tai tik iliuzija, ar nesumeluotas širdies šauksmas?
Gal mano vidų jaukia vaikystės atgarsiai... Sulėtėjęs salos gyvenimas primena močiutės obelų sodą, kuriame skaitydavau romanus, tikrų žmonių istorijas, o likęs pasaulis manęs nepasivydavo. Prisimenu paskutinę vasarą, kai močiutė vis dar, nors ir sunkiai, vaikštinėdavo aplink, dainuodavo prisėdusi prieangyje... Tądien pati sau mąsčiau, ar toje ramybės oazėje vis dar mano vieta:
Močiutės sodelyje laikas sustoja. Saulėtą liepos popietę slepiuosi nuo spindulių po sena obelimi, nusiraškau nuo sausros nuvargusių obuolių. Kad ir maži, skonis primena vaikystę ir svajones, tikėjimą, jog laukia šviesi ateitis. Kas ją žino... Nenoriu per daug sukti galvos, geriau pasinersiu i svetimas istorijas. Atsiverčiu „Happy365“ – rašo, kaip gera gyventi troboje…
Nesu pratusi dvi savaites sėdėti ramiai be darbų, be didmiesčio šurmulio ir nesibaigiančių taurės kilnojimų baruose. Truputį graužiuosi, jog tai nėra nei koks dar nematytas pasaulio kampelis, nei egzotika, vien vaikystę primenantis obuolių skonis.
Kita vertus, kai kasdien kankina nerimas dėl ateities, kai pasaulis sukasi per greitai, kai vis negana to, ką turiu (nors turiu tik krūvą paveikslų ir istorijų apie negebėjimą sėsliai gyventi ir pasirinkti tiesų kelią pabaigos link), gal ir gera, kai laikas sustoja močiutės sodelyje.
Iš šio pasaulio pasitraukus vienam brangiausių žmonių, pasitraukė ir dalis mano vaikystės, siejusios mane su gimtuoju kraštu. Nebejaučiu tokios nenumaldomos traukos Lietuvai. Rodos, po jos mirties pasaulis atsivėrė, galiu lėkti į visas keturias puses, nes galvoje nebekirba mintis, kad reikia skinti dieną su žmogumi, kuris tuoj tuoj išeis. Gal dėl to pradėjau nekantriau galvoti apie tikruosius, kažkur iš užslėptų sielos užkaborių kylančius savo norus, apie troškimą išsigryninti savo pašaukimą, nes juk ir mano dienos suskaičiuotos. Visų mūsų suskaičiuotos. Tik klausimas, kaip mes jas norime praleisti – uždėdami varnelę prie kiekvieno mūsų (ar kitų) nuomone reikšmingo gyvenimo įvykio ar, iššokę iš to užburto rato, sąmoningai leisdamiesi paskui savo širdį, kuri, nors ir vesdama duobėtais keliais, garantuotai dovanos autentiškas gyvenimo patirtis. ❤️