Apie netobulus potėpius

„Tai artistė“, – mama man sakydavo vaikystėje, kai padarydavau taip, kaip šaudavo į galvą, kaip tuo metu susišviesdavo ir visai ne kaip visi normalūs žmonės. Ir augau manydama, kad tie artistai gyvena laisvi – be suvaržymų, neprašytų nuomonių pančių. Laisvamaniai, taip sakant.

Tačiau ekspertai sako, jog artistai visgi turėtų daryti, kaip visi. Vienas klasikinės tapybos mokytojas kažkada per pamokas nuolat į šuns dienas dėjo šiuolaikinius menininkus, kurie esą yra tokie išpuikę, kad iškart ieško individualaus balso, o ne mokosi tapyti lyg davinčiai. Nerūpi man, galvojau sau, ir toliau dariau savo, nes man tapyba – tai atitrūkimas nuo grandinės, buvimas čia ir dabar negalvojant, kaip turėtų būti.

Aišku, klausimas, kodėl tuomet pas jį ėjau? Vedina smalsumo, kaip ir visur. Smalsumo pamatyti kitą perspektyvą, tobulėti ir galbūt įnešti naujų vėjų savo veikloje. Be abejonės, esu dėkinga tam mokytojui už nuoširdžiai suteiktas pamokas! Ypač už įsitikinimą, jog kūryboje svarbiausia būti savimi.

Atleiskite, jei pasirodysiu išpuikusi, bet man labiau nei tobulas realybės pakartojimas rūpi individualus balsas ir meninė laisvė, intuicija, netikėtas potėpis, bylojantis apie nesumeluotą emociją. Ar galima menininko sąvoką apibrėžti laikantis prieš amžių amžius nustatytų taisyklių? Ar galima menininką įrėminti? Jeigu norite – prašau, bet aš šitam nepasirašau, neturiu susikūrusi griežtų taisyklių, nes menas, kaip ir žmogus, nėra idealus.

Juk menas – šio įvairiaspalvio gyvenimo atspindys! Jo paskirtis nebėra idealizuoti bažnyčią ar bajorus, kurie už tai geba mokėti. Manyčiau, kad jo paskirtis – kalbėti apie žmogaus vidinę tikrovę taip, kaip menininkas jaučia norįs. Aš jaučiuosi sujaudinta, kai intuicija veda mano ranką pasivaikščioti baltos drobės paviršiumi. O jei dar planus sujaukia spontaniškumas, kas nori, tas išeina! Svarbiausia – emocija, išgyvenimas, gebėjimas paliesti širdis.