Apie laimę ir karštas žiemos šventes Balio saloje
Trejus metus laukusi puodelio balietiškos kavos ištaigingo sodo apjuosto Balio meno muziejaus „Agung Rai“ restorane, šiandien įsitaisiusi ant jo lauko terasoje pastatytos raudonos sofutės pagaunu save nustebusią, kad kažkur debesyse skraidžiusi neapibrėžta svajonė ėmė ir virto realybe, kurioje mano kojos iš tiesų remiasi į šios dievų salos žemę, o rankos pagaliau siekia suimti balto lyg naujas gyvenimo puslapis kavos puodelio auselę.
Treji metai prabėgo nuo tada, kai nesuspėjus apžiūrėti visos šio muziejaus kolekcijos teko išskubėti į gretimą salą. Šiek tiek liūdėjau negalėjusi įsigilinti į paveiksluose skrupulingai pavaizduotas hinduizmo dievybių istorijas ir nepasimėgavusi į bilietą įtrauktu karštuoju gėrimu. Tačiau pokštauti mėgstantis likimas leido pratęsti patirtį pačiu netikėčiausiu metu. Ilgai nesispyriojusi nutariau pasiduoti tėkmei ir leisti sau kurį laiką plūduriuoti be didelių planų ir nerimo dėl ateities.
Po dešimties dienų karantino Džakartoje, Balyje nusileidžiu Kūčių vakarą ir patraukiu tiesiai į visai greta skaitmeninių klajoklių pamėgto Čangu miestelio esantį Perereran kaimelį, kur paskutinę minutę užsisakiau kambarį ant vandenyno kranto. Pažintis čia megzti lengva, todėl jau kitą dieną su bendramintėmis klajoklėmis susitinkame labdaringų pietų prie mano viešbučio įsikūrusiame italų restorane „Arte“, kurio savininkai nutarė paaukoti pinigų vietiniams našlaičiams. Tai – ne šiaip džiunglių užeiga, o kultūrą puoselėjanti vieta. Dienomis čia skamba pianino garsai, trečiadienio vakarais – gyva džiazo muzika. Šalia dželato šaldytuvo pastatyta knygų lentyna ir ant sienų kabantys vietinių menininkų paveikslai džiugina akį ir sielą.
Pandemija išvaikė bene visus tarptautinius turistus. Tuo tarpu ištikimiausi skaitmeniniai klajokliai liko toliau sau ramiai gyventi palmių pavėsyje. Restorano bendrasavininkė Felicity pasakoja, jog šiuo metu Čangu yra daug ramesnis, mat atkritus pravažiuojantiesiems, išryškėjo bendruomenė, žmonės geriau vieni kitus atsimena ir pažįsta. Renginių ir vakarėlių čia irgi, rodos, nestokojama.
Tačiau Kalėdų dieną neskubu smarkiai švęsti. Pasidovanojusi popietę SPA salone „Therapy“, atsiduodu viso kūno masažui, vėliau beveik užsnaudžiu, kol atidi balietė masažuoja galvos skalpą, o išeidama negaliu atsidžiaugti ką tik nulakuotais braškių spalvos nagais. Galiausiai nusprendžiu, jog šitokios sesijos tiesiog privalo tapti balietiško gyvenimo rutinos dalimi, kitaip kodėl išvis čia reikėjo važiuoti?
Neįtikėtinai nuostabiai dangų nuspalvinusį šventinį saulėlydį pasitinku paplūdimio restorane „COMO“, kur vietinis muzikantas dainuoja iki skausmo žinomas vakarietiškas kalėdines dainas. Tiesa, kainos čia – beveik londonietiškos. Turbūt dėl to padavėjas iš tolo pamatęs, kad bandau nuo vėjo paslėpti popierinę kokteilio šiaudelio pakuotę, tuoj pat prišoka ir maloniai nusišypsojęs nusineša.
Tačiau mane daug labiau traukia tokios bohemiškos vietelės kaip visai netoli esantis dosniai lemputėmis papuoštas paplūdimio baras „La Brisa“. Antrą Kalėdų vakarą laikydamasi gausaus stalo taisyklės, padavėjų nuostabai užsisakau keletą patiekalų – baba ganuš su pita duona, saldžiųjų bulvyčių su česnakiniu padažu, falafelio su humusu. Prie jų tuoj pat atsiranda metalinis kibiras, šaldantis tris butelius vietinio alaus. Du buteliai būtų padori norma, bet kad jau trečias nemokamai, pasiduosiu gyvenimo tėkmei ir tokioje netikėtoje situacijoje. Tiesa, šiame gėrime alkoholio beveik nerasta, todėl pabaigusi vakarienę lyg niekur nieko pajūriu paržingsniuoju namo.
Kitą rytą rodyklei artėjant prie devintos ką tik lietaus gausiai nuplautu kaimo keliu išsileidžiu į kepyklėlę „Baked“, kur manęs jau laukia merginos ir dar neregėto dydžio sluoksniuotos tešlos migdolinis pyragaitis su virtuoziškai užplikyta latė. Vėsiame ryto ore tvyrant drėgmei ir saulėje žvilgant vešliems medžiams bei žydintiems krūmynams užplūsta gausos jausmas. Jau pradedu tikėti, jog kol žmogus smulkmeniškai planuoja ir stato oro pilis, likimas viską sudėlioja taip, kaip ir turi būti. Žvilgteliu į šalia kelio besidriekiantį permirkusį ryžių lauką ir staiga krūpteliu – čia pat mano svajoklišką nuotaiką išsklaido smarkiai prazvimbęs motoroleris. Gerai merginos sakė, kad šio kaimo keliais vaikščioti pėsčiomis yra ko ne išgyvenimo ir mirties klausimas! Šaligatvių nėra, tenka nuolat budriai dairytis, kad sveikas pasiektum tikslą.
Negaliu sakyti, kad dienas leidžiu išvien ratais sukdama aplink kaimą. Ant viešbučio stogo pastatytas baseinas irgi nusipelno mano dėmesio, kurio pareigingai skiriu beveik kas antrą dieną. Kad smegenys visai neišeitų atostogų, skaitau humoru persmelktą psichologijos profesoriaus iš Harvardo Danieliaus Gilberto knygą „Stumbling on Happiness“ (liet. „Suklupimas ant laimės“), kurioje bandoma įrodyti, jog žmogus beveik nuolat klysta bandydamas atspėti, kas jį padarys laimingą ateityje. Pasirodo, mes dažnokai ne tik nesugebame atskirti iliuzijų nuo realybės, identifikuoti šią akimirką išgyvenamų emocijų priežasčių, bet ir jomis remdamiesi darome su taip trokštama laime nieko bendra neturinčius sprendimus.
Pažvelgusi vien į kai kuriuos besibaigiančių metų įvykius, negaliu nesutikti ir dalinuosi keletu mėgstamų citatų, kurias išsisaugojau dėl laimingesnės ateities:
„Suvokimas yra portretas, o ne nuotrauka, o jo forma kiekvienu atveju atskleidžia apie menininko ranką tiek pat, kiek ir apie vaizduojamus dalykus.“
„Šis atradimas – kad informacija, gauta po įvykio, pakeičia atsiminimą apie įvykį – buvo pakartotas tiek daug kartų įvairiose laboratorijose, kad dauguma mokslininkų yra įsitikinę dviem dalykais. Pirma, atsiminimo veiksmas apima [spragų] užpildymą informacija, kuri iš tikrųjų nebuvo saugoma; ir antra, paprastai negalime pasakyti, kada tai darome, nes užpildymas vyksta greitai ir pasąmoningai.“
„Taigi, kas skatina žmones kasdien sunkiai dirbti ir daryti tai, kas patenkins ekonomikos poreikius, bet ne jų pačių? Kaip ir daugelis mąstytojų, Smithas manė, kad žmonės nori tik vieno dalyko – laimės, todėl ekonomika gali klestėti ir augti tik tada, kai žmonės yra suklaidinti manydami, kad materialios gerovės kūrimas padarys juos laimingus. Tik laikydamiesi šio klaidingo įsitikinimo žmonės pakankamai gamins, pirks ir vartos, kad išlaikytų ekonomiką.“
„Faktas yra tas, kad žmonės ateina į šį pasaulį su aistra kontroliuoti, jie taip pat ir išeina iš šio pasaulio, o tyrimai rodo, kad praradę gebėjimą kontroliuoti dalykus bet kurią akimirką tarp įėjimo ir išėjimo, jie tampa nelaimingais, bejėgiais, beviltiškais ir prislėgtais. Ir kartais net miršta.“
„Tačiau žemės ūkio, pramonės ir technologinės revoliucijos pakeitė visa tai, o dėl to kilęs asmeninės laisvės sprogimas sukūrė gluminančią daugybę pasirinkimų, alternatyvų ir sprendimų, su kuriais mūsų protėviai niekada nesusidūrė. Pirmą kartą mūsų laimė yra mūsų rankose.“
Priešpaskutinę metų dieną nutariu, jog pats metas susikaupti ir vėl praktikuoti jogą, kurios studijų Čangu tiesiog apstu. Būtų pravartu praplėsti akiratį ir išbandyti kažką naujo, todėl pradedu dairytis dar negirdėtų jogos pamokų. Per daug nesigilindama užsisakau mandala jogos sesiją „Samadi Bali“ studijoje. Mokytoja uždega smilkalų, įjungia žmogaus dvasios klestėjimui palankios muzikos, bet ją perneša lietaus barbenimas ir karts nuo karto užgiedantys gretimo ūkio gaidžiai. „Tai laiminantis lietus“, – sako jogos meistrė ir toliau ragina atsiduoti už saviraišką, gyvenimo džiaugsmą ir emocinę pilnatvę atsakingą sakralinę čakrą skatinančiai atsiverti tėkmei. Nežinau, ar toji čakra atsivėrė, bet iš pamokos išeinu rami ir patenkinta, nusiteikusi laisvai reikštis netrukus prasidėsiančiais Naujaisiais metais.
Kaip ir visa kita šioje kelionėje, Naujųjų sutikimo idėja pati mane susirado, mat viena iš merginų pakvietė į džiunglėse įsikūrusiame viešbutyje „Bali Lush“ organizuojamą retritą. Kadangi kažkada fejerverkų gerai žinomame Balio paplūdimio klube jau prisižiūrėjau, nusprendžiu, jog šįkart daugiau džiaugsmo ir prasmės atneš savaip nuotykinga šventė. Nuotykinga, nes visą Naujųjų savaitgalį skiriame gilinimuisi į savo vidų, dalijimuisi istorijomis, niekieno labui netarnaujančių emocijų paleidimui, meditacijai ir jogai. Stebiuosi, kaip man anksčiau pačiai į galvą nešovė susirasti panašų renginį, kuris šitaip įprasmintų prabėgusių ir beprasidedančių metų sankirtą.
Iš tiesų, džiunglių tyloje, tiksliau, čirškėjime ir ūžime, neišvengiamai atsėlinus naujamečiam vidurnakčiui labai aiškiai pajuntu žodžio „pernai“ galią. Su pasibaigusiais metais praeitin nugarmėjo įvairių pamokų pažėrę žmonės ir gal net kai kurie sunkiai širdį slėgę vidiniai įsitikinimai. Belieka sau palinkėti neištepti ką tik atversto naujutėlaičio balto lapo ir žengti į ateitį pro akis nepraleidžiant nė vienos svarbios detalės, nes, darosi akivaizdu, kol lauki didelių pokyčių ar „Aha!“ akimirkų, iš nepastebėtų kasdienių smulkmenų ima ir susidėlioja ko ne visas gyvenimas.
